Mirštantiems aktoriams atminti

Aktorius užmiega tarsi gulbė pakišusi kaklą po sparnu. Sapnuose jis įplaukia į pasaulį, kuriame motina šypsosi ir apkabina, tėvas rišasi batus ir nespėja apkabinti laiku. Sesuo prabunda ir bėga į virtuvę tarsi keptu sviestu pateptoje keptuvėje tarsi inkstas.
Aktorius tai misija. Tai ilgas gėrimas iš krano. Tarsi miegas tave apkabina tarp Vilniaus ir Kauno. Tu visada jaunas, net tada kada vėjas perkreipia tavo senatvę į dešinį šoną ir tu eini mėtydamas ilgus žilus plaukus.
Bijai mėnulio. Gal ne tiek mėnulio, kiek šauksmo į mėnulio gelmes.
Tu aktorius – tu viską gali susikurti paprašęs: „ O jeigu... “
Tu turi savo dėstytoją ne tik širdyje. Turi savo mokytoją dangaus skliaute, tarsi paskutinę traukinio stotelę: tokią vienišą, skambią ir protingą. Galvoji, kad tai žvaigždė. Ir tu nesuklysti. Tu žinai, kad Gabrėnaitė Eglė – tai Marsas su gyvybės ženklais. Marsas tai planeta, gyvenama tik teisingų žmonių.
Kiekvienas aktorius – tai planeta. Negyvenama planeta.
Vaidmuo tai augalai apsigyvenantys, atnarpliojantys, besistiebiantys, nepalaistyti ir geriantis sausros šilumą.
Nepailstantys rodyti kelią tamsiame senamiesčio skersgatvyje, nepravažiuojamame lazdynų verpete. Aktorius.
Kas labiausiai rizikuoja prarasti gyvybę ir beprasmiškai gulėti urnoje? Knygnešys? Naftos verslininkas? O gal dramos aktorius?
Išeina aktoriai, sukūrė gyvenimą tarsi magas paukščius iš delno duobės.
Išeina visus mylėję, bet nemylimi
Išeina mylimi, bet nieko nemylėję.
Gulbės gimsta bjaurias ančiukais, o bjaurius ančiukus virstančiais gulbėmis vaidina aktoriai.
Gaila, dar negimė gaisrininkas, kuris užgesina degantį aktorių.