Fotografuoju...

0 Viešpatie! žinau
kad per dažnai kartoju Tavo vardą,
bet tai ne mano galioje.
Manau, ši nuodėmė atitekėjusi krauju
į vardą Prano
kaip į stovyklą poilsiui –
šiandieną čia pabūkime truputį,
o ryt ...

Atėjo ir praėjo, o tyliu,
nors regisi ne akimis ar ausimis
pasaulio pažinimą sau į nuotraukas imu;
fotografuoju gumuru per skonius jo –
koks triukšmas įkyrus,
kiek žodžių reikia daug ištarti,
kad mano AŠ, 
kad  tavo AŠ
nelyg čepsėdami iš motinos krūtų
savo tėvynę,
nemenkiau kaip Dievą išpažintų.

– Bet Dievas juk visur.

– Argi ne apie tai ir Aš?
Rašau poemą ir žinau,
kad jos nebus, 
-----------------_________________
gi iš toli toli,
už šviesmečių milijoninių,
ne per sapnus, o
neregėtų iki šiol visatų atvaizdais
ir Dievas dar tik trupinėliais pasirodo.