atšipusiomis duženomis

neišmokau mylėti grakščiai susidėjus blakstienas
Ir gražiai suplanavus, kada mėnesiena išlįs –
aš tik pjausčiaus atšipusia dužena sukrėstas venas,
ir vis dėjau iš ašarų kompresus, kol jos sugis.
net ne tas velnio sėklas įleidau vilkolakio lysvėn,
kai klausiausi rausvai sopulingų dygimo giesmių -
rodos, laidojau mudviejų kūdikį net neišvysčius
iš stipriai apvyniotų regėjimais melo kalbų.
aš tave tik vijausi mylėti visai neišmokus,
nes nebuvo žolės, medžio, paukščio, namų ir miškų,
nes nebuvo nei jūros, nei kranto mojuojančio jokio –
buvo tik toluma ir žavingai alsuojantis Tu.
atleidimo dar laukiu mirties natiurmortus nutapius,
atsigėrus arbatos su ledo kietais trupiniais,
prakeiktai užkerėta lankyt mūsų kūdikio kapą,
medituoti ir šaukti po nesamais tavo langais.