OBELIS (MAŽAS ESI IR SUPRASTI NIEKO NEGALI...)
-O Antosė vėl su Bakšinskiuku susidėjo. Ot boba!
-Na kur tau. Ją su Morkūnu vis mato.
-Ir su Morkūnu, ir su Bakšinskiuku. Ji su visais spėja. Oi, eis Bakšinskienė vėl langų daužyt... Kaži, Kristė kurio vaikas bus? Girdėjau, gal net Meilūnų Gincės?
-O senoji Stankevičienė vėl po tiltu prie upelio nakvojo. Nebaigs gerai...
- Vargšės mergaitės...
Ne pirmą kartą senoji obelis tokias kalbas girdėjo. Daug visko ji išklausė, pamatė per tą beveik šimtą metų miestelyje. Ir mažus sutiko, ir senus palaidojo. Išmintinga jau buvo. O pati vis žaliavo. Pavasarį netikėtai visą pražildavo, kaip ir dera jos amžiui, po to kiekvienas baltai rausvas žiedelis, palydėjęs su vėju žiedlapius, užmegzdavo mažą obuoliuką. Tik obuoliukai jos buvo jau netikę – mažyčiai, sulig gera vyšnia. Na gerai – sulig slyva. Bet ar tai obuolys... O medis tai didžiulis buvo – amžius visai netrukdė obeliai kasmet nors po truputį pasistiebti virš senų, sukiužusių namukų. Ji augo senosios mokyklos, dabar naudojamos kaip senų suolų ir žemėlapių sandėlys, kieme. Kiek mokyklai metų, tiek ir jai... O prie mkyklos kampu glaudėsi mažytis rąstinis nameliukas. Stogas apipleišėjęs, kaminas nubyrėjęs, langai susklilę... Čia gyveno Antosė. Senoji Stankevičienė čia sugrįždavo. Ir mergaitės čia gyveno.
Tą vasarą obelis susirado naujas drauges. Na kaip susirado – ją tos draugės surado. Dvi mažos megaitės, gal adevynerių metų, abi liesos, nubalnotais keliais, basomis kojomis. Viena, Laima - ir buvo Antosės dukra. Kita – kaimynystėje į varganą, vis nugriaut žadamą namelį vasarot su močiute atvykusi miestietė. Nieks į tą namelį, esantį beveik pačiame miestelio centre, prie aikštės, jau rimtai nebežiūrėjo. Kasmet ta pati šneka – na, šiemet tikrai nugriaus... Tai močiutė, pati jau mieste gyvenanti, ir atsiveždavo Irmą tik pavasarot. Gal jau ir paskutinę vasarą.
Rytą mergaitės susitikdavo po obelim. Ta, miestietė, dažniausiai įsilipdavo į medį, patogiai įsitaisydavo ant savo numylėtos šakos. Laima tupėdavo apačioje.
-Gal Arūną išleis – pažaistume vestuves. Nori būt jaunąja?
-Ne, aš geriau pamergė, - juokiasi Laima, - pas mane tada bus saldainiai. O tu užuolaidą močiutės paprašyk vėliumui.
-Neduos. Aš geriau pati paimsiu – žinau, kur padėta.
- Žiūrėk, žiūrėk! Į bažnyčią vestuvės važiuoja! Bėgam!
Laima bėga pirma, iš paskos, nesėkmingai plumptelėjusi iš obels ir vėl nuibalnojusi kelius, vejasi draugė. Bažnyčia visai netoli, ant kalniuko. Mergatės bėga tiesiai per daržus, šokinėdamos per lysves. Irmai močiutė griežtai draudė lakstyt per žmonių daržus, bet gi labai svarbu greit pasiekti bažnyčios vartus. Pirmoms.
Laimai niekas nieko nedraudė.
Vestuvininkų jau laukė keli berniukai iš kitos upelio pusės – jie, matyt, jau anksčiau sužinojo apie šventę. Vestuvės – viena linksmiausių kaimo vaikų pramogų. Tų vaikų, kurie vasarą būdavo “dyki” - kuriems nerūpėjo ravėt daržų, raut triušiams žolės, eit perkelt ir girdyt karvių. Tų vaikų, su kuriais tiems, užimtiems, neleisdavo draugaut.
-O tu neleisk savo Svietkos su Antosės Laima draugaut. Maža, kokio brudo į namus parneš. Gero neišmokys.
- Ne ne. Ir Vitalkai draudžiu. Ir tu Aušrelę prižiūrėk. Visą dieną dykos po obelim tupi su ta daktarkos miesčionka.
Panašias kalbas senoji obelis girdėjo ne kartą. Bet ji niekad nesusimąstydavo, kurios mergaitės geresnės. Jos gi dar mergaitės.
O prie bažnyčios labai greitai reikėjo užtverti kelią vestuvininkams. Viskas pavyko puikiai, kaip visada, vaikai draugiškai susikabino rankomis ir nepraleido svečių į šventorių.
-Saldainių, saldainių!
Vestuvininkai mėtė, vaikai gaudė.
Pilnom saujom saldainių mergaitės vėl po obelim.
-Pasiimk ir mano. Aš nemėgstu. Mano mama daktarė, pas mus jų pilna.
Laima kiša saldainius į šortukų kišenes, už marškinėlių. Bus ir Kristei.
-Einam pas mane, aš paslėpsiu saldainius, kol močiutė su Kriste išėjusios.
Laima vedasi draugę į savo varganą namuką. Irma ten jau daug kartų buvusi. Jos nė kiek nestebina, kad ten tik mažytė virtuvė ir kambariukas. Kad ten baisi netvarka, kampe nešvarių drabužių krūva, ant suskilusios, aprūkusios malkomis kūrenamos viryklės puode surūgusios košės likučiai. Prie viryklės krūvoje prišlapintos Kristės kelnės. Išdžius ir taip. Draugės dar tokios mažos, kad joms tai nerūpi. Laima slepia saldainius po šlapiomis sesės kelnėmis.
-Einam ką nors pažaisti, o tai po pietų močiutė man Kristę parves. Reiks vedžiotis su savim. Einam arkliais?
- Šiandien, čiur, aš arklys. Tu vakar buvai.
Obelis jau žinojo – mergaitės eis į miestelio aikštę, nusiskins krūmuose ilgas rykštes ir susikabinusios už jų traukinuku lakstys. Laukais, prie upelio... Ta, kuri pirma – ta ir arklys. O po pietų, jau sunkiai tiesiai bepaeidama, senoji Stankevičienė Laimai perduos mažąją sesę. Tada mergaitės eis į laukus morkų – morkos jau visai ne mažos, galima, nuplovus upelyje, ir pavalgyt. Dar galima nueit į laukus kukurūzų – jau beveik prinoko. Vasara juk baigiasi... Žinoma, Irma visada gali grįžt pas močiutę pietų. Bet tada gali jos jau ir nebeišleisti. Grįš vakare.
Ta vasara baigėsi. Ir kita vasara baigėsi. Jau gerokai ūgtelėjusi Irma vėl kaime. Namuko nebėra, močiutei išskyrė kambariuką keturbutyje. Ten nebeįdomu.
Senoji obelis jau dvi vasaras laukė mergaičių. Vis galvojo – ar labai užaugo Irma? Laima viena nebeateidavo. Mergaitė augo. Pavasarį ji vis daugiau būdavo su Kriste, nes senoji Stankevičienė jau retai bebūdavo blaivi. Retkarčiais pasirodydavo mama. Antosė išvirdavo bulvių, kiaušinių. Atnešdavo duonos. Ir išeidavo. Laima žinojo, kad ji pas Meilūnų Gincę.
O Irma šiandien pasipuošusi, ji bėga prie obels. Laimos nėra. Obelis žino, kad jos draugė šiandien neateis. Neateis ir rytoj. O Irma prisimena, kad šiandien Laimos gimtadienis. Ji net dovaną paruošė - stalo žaidimą Loto. Ir saldainių dėžutę. Nesulaukusi Laimos, Irma eis pas ją. Bet durų niekas neatidarys. Ir šūktelėjus niekas neateis. “ Laima jau didelė” – galvos Irma, - “jai neįdomu su manim, neįdomu po obelim. Ir turbūt nepatiktų Loto – tai gi vaikiškas žaidimas. Gal ji turi draugą? O aš dar maža… Nepagalvojau, kad aš dar tokia maža… Kaime kitoks gyvenimas” Irmai buvo skaudu. Ji norėjo pasipasakoti apie mokyklą, pasirodyti, kaip pasipuošė.
Ir tik sena obelis žinojo, kad tuo metu Laima tupėjo kamputyje prie skilusio, surūkusio pečiaus. Jai buvo gėda, buvo be galo gėda. Gėda, kad ji teturi tą vieną nuskurusiom rankovėm megztinį. Kad mama šiandien neatėjo jos pasveikinti . Kad girta močiutė užmigo apžergusi slenkstį ir nepasiekusi lovos. Kad vieną dieną svetimi žmonės išsivežė Kristę. Gėda, kad ji dar tokia maža, kad negali pabėgti miestą, kad tada, tą dieną nepasiprašė kartu išvežama su Kriste. Ir ji labai norėjo verkti – bet nemokėjo.