Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 7 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







OBELIS (MAŽAS ESI IR SUPRASTI NIEKO NEGALI...)

    -O  Antosė vėl su Bakšinskiuku susidėjo. Ot boba!
    -Na kur tau. Ją su Morkūnu vis mato.
    -Ir su Morkūnu, ir su Bakšinskiuku. Ji su visais spėja. Oi, eis Bakšinskienė vėl langų daužyt... Kaži, Kristė kurio vaikas bus? Girdėjau, gal net Meilūnų Gincės?
    -O senoji Stankevičienė vėl po tiltu prie upelio nakvojo. Nebaigs gerai...
    - Vargšės mergaitės...
  Ne pirmą kartą senoji obelis tokias kalbas girdėjo. Daug visko ji išklausė, pamatė per tą beveik šimtą metų miestelyje. Ir mažus sutiko, ir senus palaidojo. Išmintinga jau buvo.  O pati vis žaliavo. Pavasarį netikėtai visą pražildavo, kaip ir dera jos amžiui, po to kiekvienas baltai rausvas žiedelis,  palydėjęs su vėju žiedlapius, užmegzdavo mažą obuoliuką. Tik obuoliukai jos buvo jau netikę – mažyčiai, sulig gera vyšnia. Na gerai – sulig slyva. Bet ar tai obuolys... O medis tai didžiulis buvo – amžius visai netrukdė obeliai kasmet  nors po truputį pasistiebti virš senų, sukiužusių namukų. Ji augo senosios mokyklos, dabar naudojamos kaip senų suolų ir žemėlapių sandėlys, kieme. Kiek mokyklai metų, tiek ir jai... O prie mkyklos kampu glaudėsi  mažytis rąstinis nameliukas. Stogas apipleišėjęs, kaminas nubyrėjęs, langai susklilę... Čia gyveno Antosė. Senoji Stankevičienė čia sugrįždavo. Ir mergaitės čia  gyveno.
      Tą vasarą obelis susirado naujas drauges. Na kaip susirado – ją tos draugės surado.  Dvi mažos megaitės, gal adevynerių metų, abi liesos, nubalnotais keliais, basomis kojomis. Viena, Laima - ir buvo Antosės dukra. Kita – kaimynystėje į varganą, vis nugriaut žadamą namelį vasarot su močiute atvykusi miestietė. Nieks į tą namelį, esantį beveik pačiame miestelio centre, prie aikštės, jau rimtai nebežiūrėjo. Kasmet ta pati šneka – na, šiemet tikrai nugriaus... Tai močiutė, pati jau mieste gyvenanti,  ir atsiveždavo Irmą  tik pavasarot. Gal jau ir paskutinę vasarą.
      Rytą mergaitės susitikdavo po obelim.  Ta, miestietė, dažniausiai įsilipdavo į medį, patogiai įsitaisydavo ant savo numylėtos šakos. Laima tupėdavo apačioje.
      -Gal Arūną išleis – pažaistume vestuves. Nori būt jaunąja?
    -Ne, aš geriau pamergė, - juokiasi Laima, - pas mane tada bus saldainiai. O tu užuolaidą močiutės paprašyk vėliumui.
    -Neduos. Aš geriau pati paimsiu – žinau, kur padėta.
    - Žiūrėk, žiūrėk! Į bažnyčią vestuvės važiuoja! Bėgam!
    Laima bėga pirma, iš paskos, nesėkmingai plumptelėjusi iš obels ir vėl nuibalnojusi kelius, vejasi draugė. Bažnyčia visai netoli, ant kalniuko. Mergatės bėga tiesiai per daržus, šokinėdamos per lysves. Irmai močiutė griežtai draudė lakstyt per žmonių daržus, bet gi labai svarbu greit pasiekti bažnyčios vartus. Pirmoms.
      Laimai niekas nieko nedraudė.
    Vestuvininkų jau laukė keli berniukai iš kitos upelio pusės – jie, matyt, jau anksčiau sužinojo apie šventę. Vestuvės – viena linksmiausių kaimo vaikų pramogų. Tų vaikų, kurie vasarą būdavo “dyki” - kuriems nerūpėjo ravėt daržų, raut triušiams žolės, eit perkelt ir girdyt karvių. Tų vaikų, su kuriais tiems, užimtiems, neleisdavo draugaut.
    -O tu neleisk savo Svietkos su Antosės Laima draugaut. Maža, kokio brudo į namus parneš. Gero neišmokys.
    - Ne ne. Ir Vitalkai draudžiu. Ir tu Aušrelę prižiūrėk. Visą dieną dykos po obelim tupi su ta daktarkos miesčionka.
    Panašias kalbas senoji obelis girdėjo ne kartą. Bet ji niekad nesusimąstydavo, kurios mergaitės geresnės. Jos gi dar mergaitės.
    O prie bažnyčios labai greitai reikėjo užtverti kelią vestuvininkams. Viskas pavyko puikiai, kaip visada, vaikai draugiškai susikabino rankomis ir nepraleido svečių į šventorių.
    -Saldainių, saldainių!
    Vestuvininkai mėtė, vaikai gaudė.
    Pilnom saujom saldainių mergaitės vėl po obelim.
    -Pasiimk ir mano. Aš nemėgstu. Mano mama daktarė, pas mus jų pilna.
    Laima kiša saldainius į šortukų kišenes, už marškinėlių. Bus ir Kristei.
    -Einam pas mane, aš paslėpsiu saldainius, kol močiutė su Kriste išėjusios.
    Laima vedasi draugę į savo  varganą namuką. Irma ten jau daug kartų buvusi. Jos nė kiek nestebina, kad ten tik mažytė virtuvė ir kambariukas. Kad ten baisi netvarka, kampe nešvarių drabužių krūva, ant suskilusios, aprūkusios  malkomis kūrenamos viryklės puode surūgusios košės likučiai.  Prie viryklės krūvoje prišlapintos Kristės kelnės. Išdžius ir taip. Draugės dar tokios  mažos, kad joms tai nerūpi. Laima slepia saldainius po šlapiomis sesės kelnėmis.
    -Einam ką nors pažaisti, o tai po pietų močiutė man Kristę parves. Reiks vedžiotis su savim.  Einam arkliais?
    - Šiandien, čiur, aš arklys. Tu vakar buvai.
    Obelis jau žinojo – mergaitės eis į miestelio aikštę, nusiskins krūmuose ilgas rykštes ir susikabinusios už jų traukinuku lakstys. Laukais, prie upelio... Ta, kuri pirma – ta ir arklys.  O po pietų, jau sunkiai tiesiai bepaeidama, senoji Stankevičienė Laimai perduos mažąją sesę. Tada mergaitės eis į laukus morkų – morkos jau visai ne mažos, galima, nuplovus upelyje, ir pavalgyt. Dar galima nueit į laukus kukurūzų – jau beveik prinoko.  Vasara juk baigiasi... Žinoma, Irma visada gali grįžt pas močiutę pietų. Bet tada gali jos jau ir nebeišleisti. Grįš vakare.
    Ta vasara  baigėsi. Ir kita vasara baigėsi.  Jau gerokai ūgtelėjusi Irma vėl kaime. Namuko nebėra, močiutei išskyrė kambariuką keturbutyje. Ten nebeįdomu.
    Senoji obelis jau dvi vasaras laukė mergaičių. Vis galvojo – ar labai užaugo Irma? Laima  viena nebeateidavo.  Mergaitė augo.  Pavasarį ji vis daugiau būdavo su Kriste, nes senoji Stankevičienė jau retai bebūdavo blaivi. Retkarčiais pasirodydavo mama. Antosė išvirdavo bulvių, kiaušinių. Atnešdavo duonos. Ir išeidavo. Laima žinojo, kad ji pas Meilūnų Gincę.
    O Irma šiandien pasipuošusi, ji bėga prie obels.  Laimos nėra. Obelis žino, kad jos draugė šiandien neateis. Neateis ir rytoj. O Irma prisimena, kad šiandien Laimos gimtadienis. Ji net dovaną paruošė  - stalo žaidimą Loto. Ir saldainių dėžutę. Nesulaukusi Laimos, Irma eis pas ją. Bet durų niekas neatidarys. Ir šūktelėjus niekas neateis.  “ Laima jau didelė” – galvos Irma, - “jai neįdomu su manim, neįdomu po obelim. Ir turbūt nepatiktų Loto – tai gi vaikiškas žaidimas.  Gal ji turi draugą? O aš dar maža… Nepagalvojau, kad aš dar tokia maža… Kaime kitoks gyvenimas”  Irmai buvo skaudu. Ji norėjo pasipasakoti apie mokyklą, pasirodyti, kaip pasipuošė.
    Ir tik sena obelis žinojo, kad tuo metu Laima tupėjo kamputyje prie skilusio, surūkusio pečiaus. Jai buvo gėda, buvo be galo gėda.  Gėda,  kad ji teturi tą vieną nuskurusiom rankovėm megztinį. Kad mama šiandien neatėjo jos pasveikinti . Kad girta močiutė užmigo apžergusi slenkstį ir nepasiekusi lovos. Kad vieną dieną svetimi žmonės išsivežė Kristę.  Gėda, kad ji dar tokia maža, kad negali pabėgti  miestą, kad tada, tą dieną nepasiprašė kartu išvežama su Kriste.  Ir ji labai norėjo verkti – bet nemokėjo.
2022-06-11 20:40
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-06-12 20:34
Nuar
Buitinis pasakojimas, kuris iki pabaigos išlaiko įtampą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-06-12 08:44
gunta
Tai jūsų šitas komentaras Demagogiškas. O tekstas negeras neetiškas, ir po obels vėliava jūsų pamąstymai, ką jaučia ir ko nori ta mergaitė iš asociacijos tarybinių laikų šeimos.


Tinklapis literatūrinis kūrybinis, o jūsų tekstas atpasakojimas buitinio realizmo, per savo suvpkimo prizmę. 

Pirmas komentaras, kurio jūsų suvokimas neįkirto... ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-06-12 08:15
Kormilecaitė
Tuščia diskusija. Prieštaraujat pati sau.Teksto suvokimas šlubuoja, vis nueinat į lankas.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-06-12 05:20
gunta
Ne tas atvejis Kaimo Jaspis, šitos mergaitės širdis neįskils. Taip, žmogų formuoja aplinkybės ir aplinka, kuriose jis gyvena. Karmileckaitė, gali galvoti, kad mergaitė bejėgė  bet nori pabėgti, tačiau kur ją benuvežtų, ji norėtų namo. Ir Karmileckaitei, gali atrodyti, kad ji nelaiminga, nes visi mes matuojame viską pagal savo sugedimo laipsnį, ir atvirkščiai. Visi vaikai, vaikų namuose, laukdavo, kada tėvams bus sugrąžintos tėvų teisės.   Jie sekdavo, kas vyksta jų namuose, ir  sužinodavo, kad buvo jų namuose patikrinimas ir rado tėvus eilinį kartą girtus, ir tada jie gulėdavo susikrimtę lovoj, ar langus daužyt iš pykčio pradėdavo, padangas auklėtojom badyt, automobilių, braižyti mašinas jų ir t.t. jie sakydavo," jūs džiaugiatės, kad mes negrįšim pas tėvus, jums darbo reikia". niršdami, kad dabar tikrai nesugražins teisių tėvų tėvams, jie įmanydavo riaumoti. Jiems nereikėdavo tų drabužių, juk labdaros ėjo iš Vokietijos, (mažoji Lietuva, pajūrys, Klaipėdos kraštas) ir jie buvo nesudėvimi, tai padėvi ir meta lauk, skalbti nenori. jie apkeiks tave trim aukštais, jei reikalausi, kad po pietų sudėtų indus į indaplovę, ar savo drabužius į skalbimo mašiną. O paskui, kad išdžiaustytų, nes pūti pradės. Ir reikia reikalauti, nors lengviau pačiam padaryti, bet reikia, kad jie nors kiek įgautų tų elementarių pagrindų, bet jiems mieliau betvarkė, keiksmai, nes tai kvepia meile, namais - visi atėję kūdikiai myli to nežinodami, savo tėvus, ir visa myli, kas susiję su jų tėvais ir jų mieliausiais namais. Be fantastikos ašarų prie pečiaus. Kliedesiai.   Ir ne tas atvejis, Japi.čia žmogaus žvilgsnis iš visai kitos aplinkos, jei jo vaikystė ir tėvai būtų tokie, kaip jo širdelei būtų. Ir ko jis norėtų.   O iš tikrųjų jis norėtų savo tėvų, ir savo aplinkos namų. O augęs ten, nori tos aplinkos kuri tėvais kvepia. Štai kodėl iš asocialių šeimų niekas niekur neprasimuša, nes neturi jokio noro, nei poreikio kažkur prasimušti. NE ETIŠKA PASAKOTI SU PAVARDĖMIS IR T.T. BEJE, jei būtumėte bent socialinė darbuotoja, lankantis šeimas asociales, kurios yra rizikos grupėje, lėktumėte iš darbo ir žiauriai. Darote nesąmonę. Ir paistote nesąmonę, psichologe ale vaikų Jūs. Negerai.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2022-06-12 03:57
Kaimo japis
Obelis tariama įkvepiant į plaučius dūmo.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-06-12 00:40
gunta
Ne brangioji, aš užauginau du vaikus,  ir gyvenimą suprantu, tik gal ne taip, kaip jums norėtųsi, kad suprasčiau.

Dar daugiau, esu dirbusi vaikų namuose, ir žinau vaikus, nuo mažyčių pumpurėlių, dviejų metukų, iki 15 metų amžiaus iš labai asocialių šeimų. Baikit pūsti miglą į akis.

Ir neprisiskaičius filosofijos, o praktikuojanti jogą, ne pirmi ir ne antri metai.

Jūsų tekstas ne kūryba, tai pirmiausia, o antras momentas, tekstas  neturi šviesos, tik vargo aukštinimą, verkšlenimą, bejėgiškumą ir beviltiškumo apvaizdą, plius labai sudramatizuotas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (2)
Blogas komentaras Rodyti?
2022-06-12 00:29
Kormilecaitė
Jūs ne tik kažko nesuorantat, jūs labai daug ko nesuprantat. Gyvenimo.
Prisiskaitėt rytų filisofijos, o paprastų dalykų nepagaunat. Čia ne apie literatūrą. Apie tikrovę. Beje, šis pasakojimas labai realus. Net vardai nepakeisti. Tai visiškai tikri išgyvenimai. O vaikų psichologija jums yolina
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-06-12 00:24
gunta
O Veliumo patirtis turi, ania? O pavogti užuolaidą nes nori žaisti vestuves turi.

O kad primyūtos kelnės guli, ar betvarkė aplinkui neturi.

Vaikai 5 metų kaulina indus plauti, tik duok pasituršti  su vandeniu, o 8-9. Dar trys metai ir mėnesinės.


Patinka Jums matau dramatizuoti, dramatizuoti ir toliau, be jokio pagrindo.


Beje, jei nori dvasiškai suluošintį žmogų, gailėk jo, ir jis patikės, kad yra vargšelis, auka, ir nieko negali ir yra bejėgis. Tfu tiesiog.

Nevertinsiu to pasakojimo, o ir tik pasakojimas, ne kūryba. Buitinis pasakojimas. Tamsus.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2022-06-12 00:18
Kormilecaitė
(tęsinys)asocialių šeimų vaikai nepasiekia mokslo aukštumų (be retų išimčių), kuria tokias pačias šeimas - ne šeimas, mėto vaikus? Juos užaugina jų vaikystės socialinis modelis.
Ta problema buvo prieš 40 metų, ta pati ir dabar.
Tiek tuo klausimu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-06-12 00:14
Kormilecaitė
Gunta Gunta...
Labai nenoriu prasidėti, bet atsakysiu.
Tai ne nostalgija - nėra čia ko gailėtis. Tai to meto realybė.
Kai ji slepia saldainius po šlapiom kelnėm, Laimai 8-9 metai, ji tai priima kaip normą, dar nesuvokia,kad būna kitaip. Kai  bando verkt prie pečiaus - jau supranta, kad kažkas ne taip, prareda suprast savo bejēgiškumą.
Mergaitei norisi gyvent kitaip, bet ji nemato kitokio gyvenimo,neturi tos patieties. Kodėl
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-06-12 00:05
gunta
Nu ir nesvarbu. Tikrai nėr už ką pykti, jei nesupratote.

Tekste jūsų daug verkšlenimo, vargo tokio, be jokio pagrindo.

Jei mergaitei tikrai norėsis kitaip gyventi, ji mokysis, lips ir išlips, į kitą gyvenimą. Bet kažin, juk gali ir išplauti kelnes, o ne saldainius po jomis kišti... ir betvarkę susitvarkyti.

Bet ji karstosi po medžius, ir verkia, šale pečiaus, ania? Verkti galima ir be ašarų.

Per obelį pasakojate tokią varganą, sovietinę kasdienybę, ir tuos žmones tamsius, "su tuo draugauk, su tuo nedraugauk". Dabar jau šviesesni žmonės. Kas Jums, nostalgija?..
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (2)
Blogas komentaras Rodyti?
2022-06-11 23:42
Kormilecaitė
Atsiprašau,Gunta, nelabai supratau.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-06-11 23:13
gunta
Skaičiau skaičiau ir prisiminiau epizodą, kaip apie vieną Dzeno mokytoją, Suzuki Roši, pasakojo visokias įvairiausias akimirkas jo mokiniai.

"Jausmingu, skausmo kupinu balsu mokinys apgailestavo:

- Kodėl pasaulyje tiek daug kančios?

Suzukis Rošis atsakė:

- Tam nėra jokio pagrindo."
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (2)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą