Rašyk
Eilės (77870)
Fantastika (2280)
Esė (1536)
Proza (10861)
Vaikams (2678)
Slam (67)
English (1204)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Mes su Mildred einame per sodą. Net per baltą šydą užuodžiu nuostabiai kvepiančias gėles. Karalienės rūmų kieme jau stovi beveik visa karališkoji sargyba. Kažkur tarp jos sargybinių yra ir tas, kuris bus mano asmeninis sargas, kuris nuo manęs nenuleis akių ir nesitrauks nė per žingsnį. Tam, kad daugiau niekas manęs nebenuskriaustų ir nebesužalotų. Nežinau, ar tas žinojimas guodžia, ar gąsdina. Esu pripratusi gyventi visiškai viena. Bet gal šalia turėti kitą žmogų man nepakenks?

Mildred ištiesusi parankę padeda man eiti per žalią ir suvešėjusį rūmų kiemą, kuriame dabar yra suėjusi visa sargyba, kadangi nuo pat šio ryto man skauda dešinę koją. Nežinau, kas negerai. Bet jaučiu, lyg joje dabar būtų susikaupusi visa tamsa, kurią jaučiu pastaruoju metu. Mes iš lėto einame per sargybinių vorą, kurioje visi sargybiniai stovi sustingę ir paklusnūs. Svarstau, kam visa tai. Mildred sako, kad taip sugalvojo karalienė tam, jog aš pasijusčiau geriau. Karalienės kol kas čia nėra. O aš nežinau, ar dėl jos pastangų jaučiuosi geriau. Jaučiu, kad nuo tiek veidų man ima svaigti galva. Net kai akis dengia baltas šydas.

- Jau mačiau jūsų naująjį sargybinį, - sako Mildred. - Atrodo, kad jis... visai tinka šiam darbui.

Aš tik kažką neaiškiai numykiu. Tada pamatau, kaip iš priešingos pusės tuo pačiu keliu priešais mus ateina karalienė, pakeliui besisveikindama su aukštesnio rango sargybiniais. Ji vilki ploną ir plevenančią melsvą suknelę, kuri įdomiai kontrastuoja su jos ugniniais plaukais. Šalia jos pastebiu einantį vyrą, vilkintį metalo spalvos sargybinio uniformą - tokią, kaip ir visų kitų. Bet jau žinau, kas jis. Mūsų keliams susidūrus karalienė man globėjiškai nusišypso, tada švelniai mane apkabina.

- Kalipse, mieloji, kaip gera tave matyti. - Žalsvos karalienės akys tyros ir atviros. Ji nužvelgia mane nuo galvos iki kojų ir jos šypsena dar paplatėja. - Matau, kad judvi su Mildred apturėjote malonų rytinį pasivaikščiojimą sode?

Aš linkteliu ir nusišypsau, tikėdamasi, kad karalienė mato mano šypseną. Tada pažvelgiu į Mildred.

- Taip, jūsų didenybe, buvo labai smagu.

Atrodo, kad Mildred stengiasi žiūrėti bet kur, tik ne į šalia karalienės stovintį sargybinį. Aš irgi vengiu į jį žiūrėti, nors ir jaučiu į save įsmeigtą jo žvilgsnį. Tuomet karalienė atsikrenkščia ir mostu parodu į šalia savęs stovintį vyrą.

- Kalipse, brangute, radau tau tobulą saugotoją. Susipažink, su savo asmeniniu kareiviu, - sako ji.

Sargybinis tvirtai ir ryžtingai ištiesia man ranką ir aš pirmą kartą pažvelgiu į jį. Sargybinio uniforma ant jo tvirto ir stuomeningo kūno stovi kaip nulieta. Prie šono tviskantis kardas suteikia jam tik dar labiau grėsmingumo. Jo kiek susivėlę plaukai juodi kaip nakties dangus, akys taip pat juodos, primenančios dvi beribes prarajas. Jo oda šviesi, o skruostikauliai išsišovę, tik paakiuose pajuodę maišeliai, rodantys bent kelias bemieges naktis. Jo žvilgsnis smelkte smelkia kiaurai mano kūną. Jis smalsus ir kažkoks entuziastingas.

- Sveiki, jūsų šventenybe. Aš Deimonas, jūsų paslaugoms.

Jo balsas gilus ir žemas, o tonas gal kiek pavargęs, bet kupinas labiau... palengvėjimo. O gal man tik taip atrodo. Jis vis dar laiko ištiesęs savo ranką, lyg tikėtųsi, kad ją paspausiu. Bet nepaspaudžiu. Tik sakau:

- Man taip pat malonu su tavimi susipažinti, Deimonai.

Jis vis dar nenuleidžia rankos, jo veide atsiradusi šypsena nė kiek nesudreba. Mildred atsikrenkščia.

- Sancta Calipse negali jūsų liesti, sarge, - taria ji ir pagaliau pati pakelia į jį akis. Net iš po šydo matau, kaip Mildred nurausta. - Tai uždrausta.

Pagaliau sargybinis nuleidžia ranką, nors vis dar šypsosi. Jis kilsteli antakį ir jo veidas įgyja keistą išraišką, nuo kurios mane net nupurto.

- Tikrai? - paklausia jis. - Kokios keistos taisyklės...

Karalienė lengvabūdiškai nusijuokia.

- Ak, Deimonas prieš čia ateinant man kaip tik pasakojo, kad netiki šventaisiais. O kai paklausiau, kodėl norėjo šito darbo, atsakė, kad būtent dėl to!

Deimonas taip pat nusijuokia. Aš tik nusišypsau, o Mildred ūmai paleidžia mano ranką.

- Esu paprastas vyras, jūsų didenybe, - sako mano sargybinis. - Netikiu niekuo tol, kol pats nepamatau savo akimis.

Karalienė ir toliau juokiasi.

- Na, tuomet turbūt labai nedaug kuo tiki, - sakau.

Deimonas nusišypso ir pažvelgia į mane taip, lyg mano akių nuo jo neskirtų baltas šydas.

- Arba tiesiog bandau savo akimis pamatyti kaip galima daugiau.
Mudu žvelgiame vienas į kitą ilgas keletą sekundžių. Staiga jaučiuosi labai pažeidžiama.

- Mildred, ar ne laikas mūsų šventajai pasitreniruoti? - nutraukia tylą karalienė. - Kadangi dabar turėsi daugiau laiko, baigusi palik Kalipsę su jos naujuoju sargu ir ateik pas mane, gerai, Mildred?

Mildred linkteli ir vėl paima mane už parankės.

- Gerai, jūsų didenybe, - nuolankiai sako.

Karalienė mesteli man paskutinę šiltą šypseną ir išeina ten, iš kur mudvi su drauge atėjome. Sargybinis atsistoja man iš kito šono ir, kad ir kaip keista, iš abiejų pusių apsupta dviejų galingų burtininkų aš jaučiuosi daug saugiau. Mes keliaujame į muzikos kambarį, kuriame aš dažniausiai praktikuoju savo magiją ir kuris taip vadinamas dėl to, kad ten stovi nuostabus fortepijonas, viena siena yra visiškai veidrodinė, o akustika tiesiog nuostabi. Mums einant erdviais ir šviesiais rūmų koridoriais Mildred kalbasi su Deimonu:

- Dažniausiai tokiu metu mes su šventąja keliaujame į salę treniruoti jos magiškų galių. Bet tai vis dar mano atsakomybė. Jūs, sarge, turėsite būti už durų, laukti ir saugoti. - Jaučiu, kaip priešingoje pusėje esantis Deimonas linkteli. Mildred į jį nežiūri. - Po to turėsite nuvesti Sancta Calipse į didžiąją salę, kur jai bus paruošta vakarienė. Tikiuosi, kad jau žinote rūmų kelius ir vietas?

Jaučiu, kaip sargas šone linkteli.

- Taip, karalienė ryte man daug ką aprodė, Mildred.

Mildred vos pasuka galvą ir meta piktą žvilgsnį mano sargybinio pusėn, bet nieko nesako. Mums priėjus muzikos kambarį aš įeinu į vidų, Mildred seka man iš paskos, o Deimonas lieka koridoriuje. Paskutinį kartą pažvelgiu į jį ir matau, kad jis žiūri į mane. Atrodo, kad nenori manęs palikti nė trumpam. Bet taip reikia. Mildred rankos mostu per atstumą uždaro duris ir aš nusisuku į veidrodį. Nusiimu šydą ir nusiaunu baltus batus. Mano balti it sniegas plaukai sukrinta man ant pečių. Pažvelgiu į savo rožines akis veidrodyje. Jos atrodo išvargusios. Bet galėtų būti ir baisiau.

Kilsteliu ranką ir pabandau išburti bent menkiausią šviesos spindulėlį. Tačiau man petį tik nudiegia skausmas. Susiraukiu. Mildred mane liūdnai nužvelgia. Atsidususi atsisėdu ant grindų ir ji priėjusi pradeda masažuoti man pečius. Jaučiu šiltą ir spindinčią jos magiją. Ilgiuosi savosios. Draugė pastebi mano liūdną miną.

- Jums prireiks laiko atsigauti, Kalipse, - paguodžiančiai sako ji. - Nenorėkite vėl iš karto viską sugebėti.

Užsimerkiu. Skausmas pečiuose pamažu slopsta.

- Žinau, - sumurmu.

Tyla. Aš vis dar užsimerkusi. Mildred švelniai masažuoja mano rankas.

- Taigi, - prabyla ji. - Kaip jums patinka naujasis sargas?

Pasuku galvą į šoną. Atsimerkiu. Susiduriu su savo rožinių akių žvilgsniu.

- Kaip ir sakei. Jis tikriausiai labai gerai išmano savo darbą. Kitaip karalienė nebūtų jo pasamdžiusi. Ji juk žino, ką daro.

Mildred susimąsčiusi linkčioja galva.

- O ką manai tu? - klausiu.

Draugė padeda man atsistoti ir mes imame iš lėto, daug lėčiau, nei reikėtų, šokti magišką šokį. Bet mano magija taip ir nepasirodo. Tik tuomet Mildred galiausiai prabyla:

- Nežinau, - prisipažįsta. - Jis atrodo visai nieko. Jaučiu jame didelę galią. Tiek fizišką, tiek magišką. Tad jis tikrai galės jus apginti. - Ji tingiai ranka perbraukia per mano šviesius plaukus. - Bet dabar su jumis praleisiu mažiau laiko, Kalipse.

Švelniai nusišypsau.

- Nesijaudink, - sakau. - Juk mes vis tiek dažnai būsime kartu. Beje, juk kažkaip išgyvenai, kai aš...

Mildred šauna į mane skausmo kupiną žvilgsnį. Prarandu norą tęsti savo mintį.

- Atleisk, Mildred.

Draugė papurto galvą. Bet ji vis dar atrodo labai liūdna.

- Nesirūpinkit.

Stoja tyla. Kai dėl skausmo vėl atsisėdu ant grindų, o nieko išburti man vis dar nepavyksta, Mildred atsisėda šalia ir ima švelniai masažuoti man pėdas.

Tai beviltiška.

Mums išėjus Deimonas vis dar laukia už durų. Akimirką net nustembu jį pamačiusi. Mildred mane apkabina, atsisveikina ir išeina pas karalienę, o mudu su sargybiniu toliau einame rūmų koridoriais į didžiąją salę. Jis nepasiūlo man parankės, turbūt gerai prisimindamas įspėjimą, bet mano kojos skausmas dabar jau gerokai priblėsęs. Nors tyla tarp mūsų visai jauki, po kelių minučių man ji tampa nebepakeliama.

- Tu atrodai vyresnis už kitus karalienės sargybinius, - sakau.
Deimonas pažvelgia į mane ir nusišypso.

- Tai todėl, kad aš geresnis už kitus sargybinius. Turiu daug patirties ir daugiau sugebėjimų. Kai kurie dalykai išties ateina su amžiumi.
Akies kampučiu pro baltą šydą pažvelgiu į jo pusę ir matau, kaip tvirtai ir savimi pasitikinčiai jis vaikšto žeme.

- Kokia tavo magija? - klausiu.

Deimonas gūžteli pečiais.

- Labai paprasta. Galiu valdyti keturis gamtos elementus.

Išsižioju.

- Visus keturis?

Jis linkteli.

- Aha. Bet tai nieko.

- Tai nuostabu, - pertraukiu jį. - Tikrai. Nedaug žmonių tai sugeba.

Deimonas pažvelgia į mane ir mūsų žvilgsniai vėl akimirkai susiduria. Tada mes prieiname didžiąją salę. Joje vėl daug vakarieniaujančių moterų, kurios klegi ir žaidžia savo magija. Krūtinėje man vėl skausmingai smilgteli ilgesys. Tačiau prie manęs prieina ne kokia moteris, o maždaug mano amžiaus kresnas vaikinas šviesiais plaukais. Jis eina į mane taip, lyg pažinotų, bet aš jį matau pirmą kartą. Jaučiu, kaip šalia manęs Deimonas sustingsta ir žengia žingsnį į priekį, kol šviesiaplaukis vaikinas dar nesuspėjo pernelyg prisiartinti. Klausiamai pažvelgiu į jį.

- Taip? Kuo galiu jums padėti? - klausiu. Kresnas vaikinas nurausta ir gal kiek susigėdęs nužvelgia stuomeningą Deimono kūną.

- Sancta Calipse, juk tai aš... - sako jis.

Kilsteliu antakį. Jis tai pastebi.

- Tu?

- Aš ragauju jūsų maistą prieš jus, kad nebūtumėte užnuodyta. - Suvokimas jį užklumpa ir vaikinas staiga išsižioja. - Jūs manęs neprisimenate?

Liūdnai papurtau galvą. Bet tikrai jo visai neprisimenu. Vaikinas atrodo dėl to visai praranda sugebėjimą džiaugtis, o dar prieš akimirką jis beveik spindėjo džiaugsmu.

- Aš Ilja, - galiausiai sako jis. - Jūsų paslaugoms.

Mandagiai jam nusišypsau. Atsisėdu prie stalo, o Ilja atsisėda priešais mane. Viena kita moteris užsiima vietas netoli manęs, bet šiaip stalas visai apytuštis. Deimonas lieka stovėti man už nugaros ir įdėmiai stebi aplinką. Mūsų žvilgsniai vėl susiduria. Jaučiu, kaip skęstu juodose jo akyse.

Bet tuomet Ilja patikina, kad mano maistas neužnuodytas. Koks palengvėjimas.

Po vakarienės Deimonas lydi mane į mano miegamąjį. Jis tikrai atrodo gerai išmanantis pilies koridorius. Neslėpsiu, jaučiuosi tuo sužavėta. Mums atsidūrus mano miegamajame Deimonas uždaro duris, o aš nusiimu savo šydą ir sunkiai atsidūstu. Tuomet atsisuku į savo sargą ir stebiu jo veido išraišką. Jis žvelgia į mane, į mano ryškiai rožines akis. Bet jo veidas neišduoda visai jokios emocijos. Nei nuostabos. Nei šoko. Nei susižavėjimo. Nieko. Jis tik žiūri į mane kaip žiūrėtų į bet kurią kitą moterį.

Dėl to pasijuntu geriau.

- Labai ačiū, - sakau. - Dažniausiai miegu iki saulėtekio, bet mėgstu dar bent kelias ryto valandas pamedituoti savo kambaryje. Tik tuomet dažniausiai išeinu pusryčiauti arba treniruotis.

Deimonas nieko nesako. Tik linkteli.

- Tavo kambarys visai šalia mano, - tęsiu ir parodau į dešinę savo kambario sieną ir plika akimi nematomas duris joje. - Čia yra įėjimas iš tavo kambario į mano. Jei kartais kas nors nutiktų...

Deimonas vėl linkteli.

- Taip, supratau, - atsako. Jo žvilgsnis neapleidžia mano akių. Tada jis šypteli. - Esu budrus miegotojas, girdžiu net menkiausią šnabždesį. Prisiekiu, kad jums nieko neatsitiks, kol aš šalia, jūsų šviesybe.

Linkteliu ir nusišypsau. Prieinu prie lovos ir atsisėdu. Deimonas dar akimirką stebi mane, tuomet pasisuka išeiti. Jo ranka atsiduria tiesiai virš šviesų mygtuko.

- Nejunk šviesos, - sakau jam. - Aš miegu su įjungtomis lempomis.
Deimonas pasuka galvą į mane ir kilsteli antakį.

- Kodėl? - klausia.

Nudelbiu akis į savo rankas.

- Po to, ką man padarė Tamsusis... Aš tiesiog nemėgstu tamsos.
Deimonas akimirką žiūri į mane, bet jo veidas akmeninis. Tuomet linkteli ir išeina.

- Labanakt, - prieš uždarydamas duris pasako.

Klausausi, kaip jis eina į kambarį už sienos. Ir aš girdžiu beveik kiekvieną jo krebždesį. Užmiegu tada, kai už sienos visi garsai nutyla.
2022-06-06 11:15
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-06-20 16:16
Aihara
Moki gražiai rašyti, tačiau vesti siužetą į priekį dar reikia pasimokyti.

Šįkart Kalipsė (kodėl, beje, jos vardas rašomas tai vienaip, tai kitaip?) buvo sode, buvo muzikos kambaryje, pavalgė vakarienę ir nuėjo miegoti. Labai daug žodžių, tačiau nieko neįvyksta.

Apie ką kūrinys: nebeatrodo, kad bus apie galių atgavimą. Tikriausiai bus meilės trikampiai, keturkampiai ir kitokios geometrinės figūros. Fantastika tik dekoracija.

Spraga: praeitame skyriuje rašė, kad ją be šydo gali matyti tik karalienė ir Mildred, o štai dabar pasirodo ir sargybiniui lyg niekur nieko.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-06-06 16:26
Pri
Pri
Daugokai tamsos ir šviesos. Kodėl manot, kad tamsa ir šviesa yra priešpriešos? Augalas auga tiek pat į šviesą, tiek pat šaknimis į žemę, į tamsą. Kas sakė, kad šviesa gėris, o tamsa - blogis?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2022-06-06 13:45
Kaimo japis
Labai viskas nutampyta.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą