Tamsos apsupta. Pirmas skyrius.

Tai pirma naktis, kai pabundu šviežia galva. Pagaliau galiu mąstyti blaiviai ir matyti daiktus tokius, kokie jie yra. Praveriu akis. Mano kambaryje šviesu. Jis erdvus, nors ne itin jaukus, didelė lova, paprasta spinta, kurioje pakabintos visos baltos mano suknelės ir šydai. Čia taip pat yra balkonas. Kreminės užuolaidos plevena į kambarį, kedenamos pro langą sklindančio malonaus ir saldaus vėjo. Kažkas atėjo anksti ryte, o gal ir vidury nakties ir atidarė langą. Taip pat užgesino šviesą, be kurios aš negalėjau nei užmigti, nei miegoti naktį.

Lėtai pakylu iš lovos. Man vis dar viską skauda. Susiraukiu, bet galiausiai atstoju ant kojų. Prieinu prie lango ir pažvelgiu pro jį. Dar ankstus rytas, tad lauke tylu ir ramu, aplink nė vieno žmogaus, matosi vien spalvingos gėlės, lapuoti medžiai ir beribės pievos. Giliai įkvėpiu to nuostabaus oro. Tada iš lėto nueinu prie spintos ir pasiimu vieną iš daugybės baltų suknelių - tai rūbas, kurį pridera dėvėti šventiesiems. Ar bent jau taip sako vadovėliai. Deivės žino, jau ištisus šimtmečius be manęs nebuvo jokio kito šventojo. Bet man patinka balta spalva, joje visai pranyksta mano itin blyški oda ir sniego baltumo plaukai. Ant veido užsidėjusi baltą šydą, beveik susilieju su savo apranga, tampu nepastebima, kaip vaiduoklis. O tai visai naudinga, ypač kai esi šventoji ir šitiek žmonių trokšta tave pamatyti, išgirsti, tau ką nors pasakyti. Kartais ir nužudyti.

Nusipurtau nuo šios minties ir staiga atrodo, kad tamsa ima plūsti iš visų pusių. Bet ne. Tai tik mano galvoje. Čia šviesu. Visur šviesu. Čia tamsos nėra.

O tai, ką man padarė Tamsusis ir nuo ko tik šiandien imu pamažu atsigauti, išnyks. Tikiuosi.

Vis dar apmingusiame mano prote blėsta paskutiniai tamsumų prisiminimai. Skausmas, kraujas, liepsnos, juodoji magija, kažkieno riksmas, gal mano... Tačiau vos pabandžius sučiupti siaubingus prisiminimus jie iškart nuo manęs pabėga. Kad ir kaip noriu, daugiau nieko aiškaus negaliu prisiminti. Bet baimė neišnyko. Ji įsiėdė į mano širdį, į odą, į plaukus. Apie tai, kas vyko praeityje, nežinau nieko doro, tik nuotrupas. Bet baimė - ji visad čia.

Lėtai apsirengiu, stengdamasi neliesti sumuštų vietų ir nepertempti perštinčių raumenų. Tada grįžtu į balkoną, kurio išties labiausiai pasiilgau per visą tą laiką iš savo kambario ir, atsisėdusi lotoso poza. Medituoju. Bandau neįsileisti tamsos. O kai ji ima plūsti, medituoju dar intensyviau. Tik tai man padeda. Tai vienintelis šiaudas, kurio dabar laikausi įsikibusi.

Esu šventoji. Manyje glūdi priešistorinės šviesos galios. Tomis šviesos galiomis privalėjau nugalėti Tamsųjį. Bet tai jis mane nugalėjo. Pagrobė, o pagrobęs kankino, tačiau ne tik tai. Jis atėmė mano galias. Tai žinau, nes dabar, sėdėdama užmerktomis akimis savyje nejaučiu nė lašelio šventosios magijos. Vietoj jos krūtinėje glūdi tuštuma. O šalia tuštumos - visa apimanti baimė ir nerimas.

Nenugalėsiu Tamsiojo. Daugiau niekad nebeišgelbėsiu nė vienos gyvybės. Dabar, nebeturėdama savo magijos, viskas, ką galiu, tai pralaimėti. Ir stebėti, kaip žūva žmonės, su kuriais praleidau visą savo gyvenimą.

Sėdžiu vietoje tol, kol nebejaučiu kojų. Atrodo, kad mano kūnas nutirpęs. Aš ne čia. Manęs nėra. Manęs niekada nebuvo.
Po gerų kelių valandų, kai saulė jau užliejusi visą horizontą, išgirstu beldimą. Judėdama iš lėto galiausiai atidarau duris, už kurių stovi mano padėjėja, pagelbėtoja, draugė ir viena geriausiųjų karalienės raganų, kurios vardas Mildred. Nesuvokiu, kaip jos pasiilgau, kol neišvystu jos tamsaus veido, gilių akių ir raudonų plaukų. Ji veikiausiai mane jau matė po to nutikimo, bet ašb jos dar ne.

- Labas rytas, sancta Calipse, tikiuosi, jūsų nepažadinau? - švelniai paklausia mergina, jos balsas tylus, o žvilgsnis tiriantis ir atsargus.
- Viskas gerai, aš jau seniai nemiegojau.

Praleidžiu Mildred pro duris įeiti į savo kambarį ir, kol einu pasiimti šydo, o ji padeda man jį susitvarkyti, klausia:

- Kaip šiandien jaučiatės? Norėjau naktį jums atnešti kokio skausmą malšinančio eliksyro, bet nenorėjau trikdyti jūsų miego...

- O ne, viskas gerai, to visai nereikėjo. Jaučiuos daug geriau, nei... prieš tai.

Mildred liūdnai nusišypso ir dar pataiso mano šydą.

- Karalienė... - prabyla ji, bet aš ją pertraukiu.

- Taip, žinau, karalienė tikisi audiencijos, aš kaip tik ir laukiau, kada tu nusivesi mane pas ją.

Atrodo, kad šie mano žodžiai pagaliau priverčia Mildred bent kiek atsipalaiduoti - ji jau nebevarsto manęs įtariu ir atsargiu žvilgsniu, jis iškart sušvelnėja.

Einame per nuostabiai erdvius, šviesius rūmų koridorius, lipame marmūriniais laiptais, kurie išpuošti ką tik sužydėjusiomis gėlėmis iš sodo lauke, darome vienas ir kitas didingas duris, kurios užsidarydamos nuaidi, kol galiausiai prieiname karalienės kambarį. Mildred ir karalienė yra vienos iš nedaugelio žmonių, kuriems leista pamatyti mane be šydo, o pakeliui jokių kitų žmonių nesutikome, tad imu galvoti, ar tikrai jo reikėjo. Bet atsarga gėdos nedaro.

Mistinės tamsos baimė taip paprastai niekur nedingsta.

Karalienė jau laukia manęs atsisėdusi ant vienos gražiųjų savo sofų ir, kai Mildred mandagiai atsisveikina ir išeina, o aš nusiimu šydą, ji atsisuka į mane ir globėjiškai nusišypso.

- Labas, mano mieloji Kalipse. Kaip gera pagaliau matyti tave sąmoningą ir einančią savo kojomis.

Aš nieko neatsakau. Ji mostu parodo man atsisėsti ant sofos priešais ją, aš taip ir padarau. Karalienė šiandien atrodo labai gražiai - ji vilki nuostabiai klostuotą blizgią auksinę suknelę, o jos ryškus raudoni plaukai bangomis krinta ant pečių. Nors karalienei jau arti pusės amžiaus, jos veidas vis dar atrodo skaistus ir beveik be jokių raukšlių, o žalios akys išduoda prigimtinį gerumą bei dorumą.

- Mano mieliausioji, kaip gi tu jautiesi? - klausia karalienė. Jos akys, nors ir geros, bet žvilgnis toks pat kaip Mildred - tiriantis, nepasitikintis, įtarus. Susijaudinęs. Rūpestingas.

Pasimuistau savo vietoje ant sofos, bandydama surasti neskausmingą sėdėjimo padėtį. Atsikrenkščiu ir susidedu rankas ant savo balto sijono.

- Jau geriau, jūsų didenybe. Daug geriau. Tik nežinau, ar dar turiu... Ar ir toliau galėsiu... Jūsų didenybe, aš nebejaučiu savo galių.

Karalienės akyse pasirodo nerimas.

- Aš to ir bijojau... - sušnabžda ji. - Jam pavyko padaryti tai, ko aš taip siaubingai bijojau...

Karalienė nusisuka, stengdamasi nuo manęs nuslėpti skausmą savo akyse. Bet aš vis tiek jį matau. Tada vėl atsigręžia.

- Paprašysiu, kad Mildred padėtų tau labiau atsiverti. Galbūt įprastos treniruotės padės atgauti magiją. Gal Tamsiajam nepavyko jos iš tavęs atimti, galbūt galios tiesiog... užsislėpė...

Linkteliu. Abi suprantame, jog tai mažai tikėtina. Senoji moteris paima mano į skreitą sudėtas rankas tarp savo pirštų ir švelniai juos paglosto. Man keista justi kito žmogaus prisilietimą ant savo odos. Mane liesti ir tegalėjo tik karalienė ir Mildred. Iki šiol. Tamsusis viską sugadino. Žinau, kad jau niekad nebūsiu tokia, kaip anksčiau. Ta mintis mane skausmingai nudiegia. Matyt, karalienė tai pastebi, nes ji vieną savo delną priglaudžia man prie skruosto.

- Ak, mieloji. - Ji atsidūsta. - Net neįsivaizduoji, kokia esi man brangi. Esi man pats brangiausias dalykas pasaulyje. Jei tik galėčiau atsukti laiką atgal ir tave išgelbėti nuo to baisaus vampyro, jei tik galėčiau pati prisiimti visą tą skausmą, kurį jis tau sukėlė, aš tikrai tai padaryčiau... - Raiškios karalienės akys ima ašaroti, o aš nežinau, ką pasakyti.
Neprisimenu beveik nieko iš to, kas buvo prieš tai. Neprisimenu, ką man padarė Tamsusis. Visi mano praeities prisiminimai tėra detalės, atskiros skiltys iki galo nesudėtos mano gyvenimo dėlionės. Viskas yra išblukę. Žinau, kad visą gyvenimą gyvenau šiuose rūmuose. Žinau, kad karalienė mane saugo ir globoja kaip savo dukterį, kurios niekada nesusilaukė - taip pat dėl Tamsiojo kaltės. Prisimenu daugumos tarnų, raganų ir vampyrų vardus. Tačiau visumoje viskas yra išblukę.

- Neverkite, jūsų didenybe, tai ne jūsų kaltė, - sakau, dabar jau aš bandydama ją paguosti. Kartais man atrodo, kad veikiau jau karalienė yra vaikiška ir labiau pasikliauja manimi bei mano sugebėjimais negu savo pačios protu. Bet nesiskundžiu. Ji labai gera karalienė. Jos širdis auksinė. Ir mano pareiga yra užtikrinti, kad ji ir toliau tokia liktų. - Tamsusis jau ir taip jus daug prikankino.

Karalienė atsitraukia ir paleidžia mano rankas, o pati atsilošia į savo sofos pusę. Ji verkia. Pastarųjų mėnesių įvykiai užgriūva ją kaip uraganas.

Negaliu jos kaltinti dėl tokio protrūkio. Tamsusis viską iš jos atėmė - jos šeimą, jos namus, vaikus, net jos galias. Prieš karą karalienė buvo ypač galinga ragana, kuriai galėtų prilygti vien šventojo galia. Bet dabar ji nebeturėjo tos galios. Viskas, ką galėjo duoti savo žmonėms, buvo jos dora širdis ir kilnūs ketinimai.

Karalienė susimąsčiusi žvelgia į mane.

- Jau ėmiau ieškoti tau sargybinio, Kalipse. Tokio, kuris mokėtų naudotis magija, bet turėtų ir fizinės jėgos. Manau jau supratome, kad vien magija pasitikėti negalima, nors Mildred ir labai gabi, ji vis dėlto nesugebėjo tavęs iki galo apsaugoti, kai...

Atsidūstu ir linktelėju. Prieš tai visuomet spyriojausi ir sakiau, kad man nereikia jokio sargybinio, nes žinojau, kaip nejaukiai jausiuosi visą laiką būdama vyro akivaizdoje. Bet po to, kas man nutiko, jau nebegaliu ginčytis. Puikiai suprantu, kad tai būtina.

Mildred bandė mane apsaugoti. Ji bandė kovoti su šešėliais, kai iš manęs tuo tarpu buvo likęs tik bedvasis kūnas. Prisimenu persigandusį Mildred veidą, kai ji ima suvokti, jog jos galia neprilygsta Tamsiojo. Tai viena iš detalių, kurias turiu ir kurias saugau. Iš tos nakties neprisimenu nieko, tik tai. Visa kita - tamsa.

- Brangute, ar prisimeni bent kažką? Bent kokią mažą smulkutę detalę?
Žinau, ko ji klausia. Bet negaliu suteikti trokštamo atsakymo. Papurtau galvą.

- Ne. Nieko neprisimenu. Jo veidas mano atmintyje visai išblukęs, jo balsas taip pat. Visiškai nieko neprisimenu.

- Taip ir žinojau, kad nieko neprisiminsi. Niekas neprisimena. Aš irgi net po šitiek metų negaliu atgaminti jo veido.

Tai ir yra viena didžiausių Tamsiojo stiprybių. Niekas nežino, kaip jis atrodo. Niekas nežino jo vardo. Jei kada ir žinojo, tai tie žmonės dabar nebegyvi.

- Man labai gaila, - sakau.

Ir man išties labai gaila.

Karalienė greitai leidžia man eiti, liepia daug ilsėtis, gerti vandens ir sveikai valgyti. Mildred jau laukia už durų ir paklausia, ar esu išalkusi. Vlagyti nenoriu, bet žinau, kad į didžiąją salę nueiti verta. Padės sujudinti prisiminimus.

Moterys rūmuose, kurių daugumą sudaro raganos, vilki paprastas, bet nuostabiai gražias sukneles, kurios šaukia pavasario gėles, šilumą ir saulės šviesą. Tiesa, baltos spalvos niekur nepamatysi, nes ji skirta vien tik man. Tad kai ateinu į didžiąją salę vilkėdama savo iš visų išsiskiriančią baltą suknelę, moterys, kurių dauguma nedaug vyresnės už mane, iš karto mane atpažįsta ir, subėgusios iš įvairių pusių, ima sveikinti, šysposi man, mojuoja. Bet neliečia. Laikosi saugaus atstumo. Matau jų dantis.

- Sancta Calipse...

- Kalipse, jūs grįžote...

- Kaip mums jūsų trūko...

- Mes kasnakt jums meldėmės ir prašėme išlaisvinimo...

Mildred duoda joms keletą minučių, o aš vis šypsausi pro šydą ir linkteliu kiekvienai - žinau, kad jos dėl mano šydo nemato mano veido išraiškos, bet žinau, kad pastebi šypsenos kontūrus ir mano ryškiai rožinių akių žvilgsnį. Tuomet Mildred mandagiai paprašo jų atsitraukti ir mes užsiimame savo vietas prie pietų stalo. Moterys čiauškia ir savo burtais leidžia švieseles, taip išreikšdamos savo džiaugsmą matydamos mane, čia viskas atrodo taip, lyg tamsa neegzistuotų. Ir išties, tos moterys gyvenime nėra mačiusios tikros tamsos, nėra patyrusios jos siaubo. Prisimenu daugumą jų. Tarp žmonių jaučiuosi dar geriau, jaučiu, kad tai man padeda gyti.

- Kaip sekėsi pasikalbėti su karaliene? Ar pavyko jai ką nors papasakoti. - paklausia Mildred ir aš apsidžiaugiu, kad jos tonas pagaliau skamba taip, kaip anksčiau - kaip draugės, o ne kaip įtarios tarnaitės.

- Ne, kaip jau sakiau ir tau, ir jai, nieko neprisimenu, - atsakau. - Ji man suras sargybinį. Aš, aišku, sutikau. Neturiu teisės prieštarauti.
Mildred nusišypso. Bet jos akyse išvystu kaltę.

- Tikiu, kad sargybinis jus daug geriau apsaugos, nei aš kada galėsiu. Jei tik būčiau buvusi stipresnė...

Bet man nelabai rūpi sargybinis. Visą dieną klausausi savo širdies. Ji nerami. Jaučiuosi taip, lyg būčiau užnuodyta. Lyg pačiame mano širdies centre būtų įsodintos tamsumos šaknys. Ir nuo to manęs negali apsaugoti joks sargybinis.

Visą naktį miegu su kambaryje įjungtomis šviesomis, bet ryte pabundu ir jos jau išjungtos, o balkono langas atidarytas.

(A. Ž. Sveiki, čia mano pirmas rimtas darbas ir suprantu, kad jis nėra pats geriausias, bet per daug neapykantos vis tiek nenorėčiau susilaukti:) konstruktyvi kritika visad laukiama.)