urvas

Mano kambario lubos baltos. Bet ne tokios baltos, kokios buvo ryte, ir ne tokios baltos, kokios bus vakare. Išmokau atskirti vienus lubų baltus atspalvius nuo kitų ir pagal juos atpažinti paros laiką (nors dažniausiai man paros laikas neturi visiškai jokios reikšmės), nes dabar tai vienintelis taškas, į kurį be didelių valios pastangų sugebu žiūrėti. Praleidau tiek laiko spoksodamas į tas baltas lubas, kad mano protas iš nuobodulio ėmė tą baltumą kraipyti, kol atėjo diena, kai lubose regėjau visas vaivorykštės spalvas – ar bent jau beveik visas. Vien pasąmonėje išliko faktas, jog lubos baltos – nes tai, ką regėjau toli gražu nebuvo tai, ką žinojau. Ir vis tik, koks skirtumas, kokios spalvos yra lubos? Juk jos – tik lubos. O aš tik aš. Ir taip mes kartu tik čia atsidūrėme. Aš žiūriu į lubas ir lubos žiūri į mane ir nėra man kur nusisukti nuo jų baltumo, nes neprisiverčiu net pasukti galvos, o miegoti taip pat negaliu.

Nežinau, kaip atrodau, bet veikiausiai nekaip. Nesugebėjimo gyventi, būti, daryti išsekintas kūnas turbūt šiek tiek primena nesantį žmogų. Norėčiau iš tiesų nebūti. Bet kad ir kiek čia guliu, kad ir kiek žiūriu į baltas lubas, niekaip negaliu nebebūti. O gyventi taip pat negaliu. Ir ką daryčiau gyvendamas? Kelčiausi iš lovos ir eičiau. Kur? Į darbą. Į kiną. Į pasimatymą. Kur eina visi žmonės. Kalbėčiau. Ir juokčiausi. Ir liūdėčiau. Galėčiau nusiprausti. Galėčiau valgyti ir neklausčiau savęs, kodėl. Ir sugebėčiau pasukti galvą, matyčiau ne tik tai, kas priešais mane.

Mano kambarys yra vieta, kur aš negyvenu. Bet čia esu. Guliu nuogas nepaklotoje lovoje. Užuolaidos užtrauktos, o langas atidarytas. Man šalta, bet negaliu jo uždaryti. Esu įstrigęs suledėjusiame devintajame pragaro rate. Suparalyžiuotas. Ant grindų svaidosi purvini kadaise dėvėti rūbai, lėkštės su maisto likučiais, puodeliai su neišgerta kava, spintelės nukrautos pavartytomis, bet neperskaitytomis knygomis, šen bei ten prikeverzotais dienoraščiais. Juose seniau įnirtingai planavau – mirtį. Planavau ir taip, ir kitaip. Buvau išradingas. Nors gal nelabai. Skausminga mirtis manęs nedomino. Planavau nuvažiuoti į Paryžių ir vien dėl dramatizmo nušokti nuo Eifelio bokšto – tai ketinau padaryti dar tais laikais, kai man buvo svarbu, ką paliksiu po savęs, ir koks straipsnis pasirodys kitos dienos žinių portaluose. Turistas praėjusią naktį nušoko nuo Eifelio bokšto, bet pakeliui užkliuvo už metalinių konstrukcijų, susilaužė abi kojas ir rankas, o nuo kryčio dar patyrė širdies smūgį. Mirties priežastis – nelaimingas atsitikimas. Nenorėjau nusibaigti nuo širdies smūgio. Norėjau, kad mano smegenys išsitaškytų ant asfalto. Kad pajusčiau krytį, o ne suniokoto kūno skausmą. Kad mane pripildytų adrenalinas, o ne baimė. Baimės neturi būti, tada galvojau. Ir taip šuolis nuo Eifelio bokšto neteko dramatizmo.

Apmąstęs buvau dar daugybę kitų planų – nusiskandinti ežere prie pat namų, kur kaimynai sekmadieniais žvejodavo didelius ešerius, o tada ir aš tapčiau vienu tų ešerių. Svarsčiau pasikarti ant ąžuolo, kurį pasodino jis, kai persikraustė pas mane. Ketinau išgerti nuodų iš auksinės taurės, kuriai išleisčiau paskutinę algą. Ritualiniu satanistų durklu persirėžti gerklę ir negyvai nukraujuoti Šviesos vardan. Vėlgi, tai buvo tais laikais, kai man dar iš tiesų rūpėjo, kaip pasitrauksiu, kai mano pabaigos peizažas ir aplinkybės buvo itin svarbūs. O dabar – nebe.

Na, skandinimasis iškart atkrito – ne todėl, jog man nepatiktų būti Ofelija, bet vien dėl to, kad skendimas mane visuomet paniškai gąsdino, nors, atrodo, nėra ko bijoti – skęsti, skęsti ir tuomet viskas baigiasi. Tačiau man visuomet atrodė, jog tai baisiausias būdas pasitraukti iš gyvenimo – atsiduri po vandeniu, nebegali kvėpuoti, plaučiai dega, smegenys plyšta, tirpsta ir vargšas nelaimėlis iš visų jėgų muistosi, norėdamas įkvėpti oro, norėdamas iškilti į paviršių, trokšdamas įkvėpti – apgailėtina pabaiga, parodanti didžiausią silpnybę – neaprėpiamą, gyvulišką ir bet kokias ribas peržengiantį siekį gyventi. Skęstant dingsta visos mirties troškimo butaforijos, lieka tik plika, nuoga gyvybė. Ir prieš pat išeidamas apgailėtinas skenduolis per prievartą sau pripažįsta, jog mirti nenori ir niekada nenorėjo. Tad nusprendžiau, kad Ofelija man geriau netapti.

Viskas susiję su krauju irgi atkrito – per daug skausminga, per daug nešvaru, o tiems, kas po to atras kūną, šis įvykis taps penas košmarams. Pasikarti irgi ne išeitis – kad koks praeivis miškelyje atrastų ant šakos kabantį apsimyžusį mano kūną ir išsikišusiu pamėlynijusiu liežuviu kaip maldaujančio šuns ir išsprogintomis krauju pasruvusiomis akimis. O jei dar tas praeivis būtų mano pažįstamas... apgailėtina. Tada man išties buvo svarbu, kas ir kaip mane atras. Nenorėjau įskaudinti savo mylimųjų. Norėjau jiems suteikti kiek galima mažiau skausmo. Norėjau, kad po mirties būčiau tiesiog pamirštas. Kad niekas dėl manęs neverktų ir neliūdėtų. Seniau man tai labai rūpėjo.

Ir staiga, labai staiga aš visai nustojau apie tai galvoti ir savo išėjimo nebeplanavau. Neveiksnumas ir negalėjimas nieko atlikti iki galo buvo mano pralaimėjimo priežastis. Atsidariau kambario duris, įėjau į vidų, nusirengiau, atsiguliau į lovą ir žiūrėjau į baltas lubas. Tik žiūrėjau ir žiūrėjau. Be pabaigos. Tikėjausi, kad supūsiu toje savo lovoje, kad iš pragulų susidarys žaizdos, kuriose ims veistis kirminai, vėliau – žiurkės, kad mane šiame kambaryje suės arba aš tiesiog ištirpsiu nuo nieko nedarymo. Tad žiūrėjau ir laukiau. Žiūriu ir laukiu. Dar gyvas. Dar gyvas... Kol kas.

Jei niekam nerūpėčiau, jei niekas čia neužeitų, gal išties galėčiau tiesiog išnykti. Dieve, kodėl aš kažkam rūpiu!

Išgirstu rakinamą butą, tada, kaip girgždėdamos ir dejuodamos atsidaro namo kambario durys. Yra tik vienas žmogus, turintis raktą. Ir tik vienas žmogus, kuris galėtų ateiti. Jau vakaras, lubos tapo tamsios, pilkšvos ir ant jų vis ryškiau ima matytis mažos juodos muselės.

Jis ateina į kambarį, apžiūri mane, surenka lėkštes, puodelius, sutvarko išmėtytus rūbus, užverčia knygas ir dienoraščius, mandagiai jų neskaitydamas, pagaliau uždaro langą ir pradeda kalbėti. Ką kalba – nežinau. Bijau, kad jau nebesuprantu kalbos ir pats nebesugebėčiau kalbėti. Aš nuleidžiu akis nuo lubų ir pažiūriu į jį. Nereikia žodžių, nereikia kalbos. Akys viską pasako. Jo akys man sako, koks miręs esu. Ar kaip noriu toks būti. O manosios jam – kaip baisiai jis kenčia. Jis nutyla, atsisėda ant lovos krašto. Suima mano bedvasę ranką, tvirtai suspaudžia ir pabučiuoja. Jis nori dar kažką pasakyti, kažką reikšmingo, galbūt ką nors, kas grąžintų man sveiką protą. Kas jis toks, kad aiškintų, jog mano protas nesveikas? Juk ne aš gyvenu nežinodamas kam. Juk ne aš kasdien darau tai, kur prasmės nerandu.

Nors norėčiau.

Norėčiau būti kaip jis. Jis žino, kad viskas sukasi aplink, ir tai net ne spiralė, o plokščias ratas. Jis žino, kaip ir aš, kad viskas tėra eternal recurrence. Jis puikiai supranta, kaip absurdiška yra gyventi. Ir vis tiek gyvena. Juda pirmyn. Veikia tai, ką įprastai veikia apie tuos dalykus nesusimąstantys žmonės. Jis žino ir vis tiek renkasi gyvenimą.

Norėčiau ir aš tiek valios galiai siekti. O gal ir nenorėčiau. Išties mes su juo ne taip jau ir skiriamės. Dabar žiūrėdamas į jį prisimenu šunį, kurį jis nuo mažens augino. Tas šuo nuolatos gaudydavo savo uodegą, o inkšdavo kaip primuštas ir kai pagaudavo, ir kai ne. Taip ir mes gaudėme prasmę. Jis liūdėjo gyvendamas be jos, o aš – negyvendamas. Kaip tai vadina išsiskyrę žmonės? Charakterių nesutapimas. O gal net per didelis sutapimas.

Jis atitraukia lūpas. Jo akys – stiklas, langas, veidrodis. Matau save. Pirmąkart per, rodos, amžinybę mano kūnas pašiurpsta. Jis ištiesia ranką man virš galvos kaip paskutinį patepimą suteikiantis kunigas. Paglosto plaukus. Tuomet išsitiesia ir apsižvalgo. Lyg tik dabar pastebėjo, kur esąs.

− Gyveni čia kaip kokiam urve, − sako.

Šypteliu.

Pasakė tas, kurio gyvenimas urvas.