Rašyk
Eilės (78253)
Fantastika (2309)
Esė (1557)
Proza (10924)
Vaikams (2717)
Slam (80)
English (1198)
Po polsku (372)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Mano kambario lubos baltos. Bet ne tokios baltos, kokios buvo ryte, ir ne tokios baltos, kokios bus vakare. Išmokau atskirti vienus lubų baltus atspalvius nuo kitų ir pagal juos atpažinti paros laiką (nors dažniausiai man paros laikas neturi visiškai jokios reikšmės), nes dabar tai vienintelis taškas, į kurį be didelių valios pastangų sugebu žiūrėti. Praleidau tiek laiko spoksodamas į tas baltas lubas, kad mano protas iš nuobodulio ėmė tą baltumą kraipyti, kol atėjo diena, kai lubose regėjau visas vaivorykštės spalvas – ar bent jau beveik visas. Vien pasąmonėje išliko faktas, jog lubos baltos – nes tai, ką regėjau toli gražu nebuvo tai, ką žinojau. Ir vis tik, koks skirtumas, kokios spalvos yra lubos? Juk jos – tik lubos. O aš tik aš. Ir taip mes kartu tik čia atsidūrėme. Aš žiūriu į lubas ir lubos žiūri į mane ir nėra man kur nusisukti nuo jų baltumo, nes neprisiverčiu net pasukti galvos, o miegoti taip pat negaliu.

Nežinau, kaip atrodau, bet veikiausiai nekaip. Nesugebėjimo gyventi, būti, daryti išsekintas kūnas turbūt šiek tiek primena nesantį žmogų. Norėčiau iš tiesų nebūti. Bet kad ir kiek čia guliu, kad ir kiek žiūriu į baltas lubas, niekaip negaliu nebebūti. O gyventi taip pat negaliu. Ir ką daryčiau gyvendamas? Kelčiausi iš lovos ir eičiau. Kur? Į darbą. Į kiną. Į pasimatymą. Kur eina visi žmonės. Kalbėčiau. Ir juokčiausi. Ir liūdėčiau. Galėčiau nusiprausti. Galėčiau valgyti ir neklausčiau savęs, kodėl. Ir sugebėčiau pasukti galvą, matyčiau ne tik tai, kas priešais mane.

Mano kambarys yra vieta, kur aš negyvenu. Bet čia esu. Guliu nuogas nepaklotoje lovoje. Užuolaidos užtrauktos, o langas atidarytas. Man šalta, bet negaliu jo uždaryti. Esu įstrigęs suledėjusiame devintajame pragaro rate. Suparalyžiuotas. Ant grindų svaidosi purvini kadaise dėvėti rūbai, lėkštės su maisto likučiais, puodeliai su neišgerta kava, spintelės nukrautos pavartytomis, bet neperskaitytomis knygomis, šen bei ten prikeverzotais dienoraščiais. Juose seniau įnirtingai planavau – mirtį. Planavau ir taip, ir kitaip. Buvau išradingas. Nors gal nelabai. Skausminga mirtis manęs nedomino. Planavau nuvažiuoti į Paryžių ir vien dėl dramatizmo nušokti nuo Eifelio bokšto – tai ketinau padaryti dar tais laikais, kai man buvo svarbu, ką paliksiu po savęs, ir koks straipsnis pasirodys kitos dienos žinių portaluose. Turistas praėjusią naktį nušoko nuo Eifelio bokšto, bet pakeliui užkliuvo už metalinių konstrukcijų, susilaužė abi kojas ir rankas, o nuo kryčio dar patyrė širdies smūgį. Mirties priežastis – nelaimingas atsitikimas. Nenorėjau nusibaigti nuo širdies smūgio. Norėjau, kad mano smegenys išsitaškytų ant asfalto. Kad pajusčiau krytį, o ne suniokoto kūno skausmą. Kad mane pripildytų adrenalinas, o ne baimė. Baimės neturi būti, tada galvojau. Ir taip šuolis nuo Eifelio bokšto neteko dramatizmo.

Apmąstęs buvau dar daugybę kitų planų – nusiskandinti ežere prie pat namų, kur kaimynai sekmadieniais žvejodavo didelius ešerius, o tada ir aš tapčiau vienu tų ešerių. Svarsčiau pasikarti ant ąžuolo, kurį pasodino jis, kai persikraustė pas mane. Ketinau išgerti nuodų iš auksinės taurės, kuriai išleisčiau paskutinę algą. Ritualiniu satanistų durklu persirėžti gerklę ir negyvai nukraujuoti Šviesos vardan. Vėlgi, tai buvo tais laikais, kai man dar iš tiesų rūpėjo, kaip pasitrauksiu, kai mano pabaigos peizažas ir aplinkybės buvo itin svarbūs. O dabar – nebe.

Na, skandinimasis iškart atkrito – ne todėl, jog man nepatiktų būti Ofelija, bet vien dėl to, kad skendimas mane visuomet paniškai gąsdino, nors, atrodo, nėra ko bijoti – skęsti, skęsti ir tuomet viskas baigiasi. Tačiau man visuomet atrodė, jog tai baisiausias būdas pasitraukti iš gyvenimo – atsiduri po vandeniu, nebegali kvėpuoti, plaučiai dega, smegenys plyšta, tirpsta ir vargšas nelaimėlis iš visų jėgų muistosi, norėdamas įkvėpti oro, norėdamas iškilti į paviršių, trokšdamas įkvėpti – apgailėtina pabaiga, parodanti didžiausią silpnybę – neaprėpiamą, gyvulišką ir bet kokias ribas peržengiantį siekį gyventi. Skęstant dingsta visos mirties troškimo butaforijos, lieka tik plika, nuoga gyvybė. Ir prieš pat išeidamas apgailėtinas skenduolis per prievartą sau pripažįsta, jog mirti nenori ir niekada nenorėjo. Tad nusprendžiau, kad Ofelija man geriau netapti.

Viskas susiję su krauju irgi atkrito – per daug skausminga, per daug nešvaru, o tiems, kas po to atras kūną, šis įvykis taps penas košmarams. Pasikarti irgi ne išeitis – kad koks praeivis miškelyje atrastų ant šakos kabantį apsimyžusį mano kūną ir išsikišusiu pamėlynijusiu liežuviu kaip maldaujančio šuns ir išsprogintomis krauju pasruvusiomis akimis. O jei dar tas praeivis būtų mano pažįstamas... apgailėtina. Tada man išties buvo svarbu, kas ir kaip mane atras. Nenorėjau įskaudinti savo mylimųjų. Norėjau jiems suteikti kiek galima mažiau skausmo. Norėjau, kad po mirties būčiau tiesiog pamirštas. Kad niekas dėl manęs neverktų ir neliūdėtų. Seniau man tai labai rūpėjo.

Ir staiga, labai staiga aš visai nustojau apie tai galvoti ir savo išėjimo nebeplanavau. Neveiksnumas ir negalėjimas nieko atlikti iki galo buvo mano pralaimėjimo priežastis. Atsidariau kambario duris, įėjau į vidų, nusirengiau, atsiguliau į lovą ir žiūrėjau į baltas lubas. Tik žiūrėjau ir žiūrėjau. Be pabaigos. Tikėjausi, kad supūsiu toje savo lovoje, kad iš pragulų susidarys žaizdos, kuriose ims veistis kirminai, vėliau – žiurkės, kad mane šiame kambaryje suės arba aš tiesiog ištirpsiu nuo nieko nedarymo. Tad žiūrėjau ir laukiau. Žiūriu ir laukiu. Dar gyvas. Dar gyvas... Kol kas.

Jei niekam nerūpėčiau, jei niekas čia neužeitų, gal išties galėčiau tiesiog išnykti. Dieve, kodėl aš kažkam rūpiu!

Išgirstu rakinamą butą, tada, kaip girgždėdamos ir dejuodamos atsidaro namo kambario durys. Yra tik vienas žmogus, turintis raktą. Ir tik vienas žmogus, kuris galėtų ateiti. Jau vakaras, lubos tapo tamsios, pilkšvos ir ant jų vis ryškiau ima matytis mažos juodos muselės.

Jis ateina į kambarį, apžiūri mane, surenka lėkštes, puodelius, sutvarko išmėtytus rūbus, užverčia knygas ir dienoraščius, mandagiai jų neskaitydamas, pagaliau uždaro langą ir pradeda kalbėti. Ką kalba – nežinau. Bijau, kad jau nebesuprantu kalbos ir pats nebesugebėčiau kalbėti. Aš nuleidžiu akis nuo lubų ir pažiūriu į jį. Nereikia žodžių, nereikia kalbos. Akys viską pasako. Jo akys man sako, koks miręs esu. Ar kaip noriu toks būti. O manosios jam – kaip baisiai jis kenčia. Jis nutyla, atsisėda ant lovos krašto. Suima mano bedvasę ranką, tvirtai suspaudžia ir pabučiuoja. Jis nori dar kažką pasakyti, kažką reikšmingo, galbūt ką nors, kas grąžintų man sveiką protą. Kas jis toks, kad aiškintų, jog mano protas nesveikas? Juk ne aš gyvenu nežinodamas kam. Juk ne aš kasdien darau tai, kur prasmės nerandu.

Nors norėčiau.

Norėčiau būti kaip jis. Jis žino, kad viskas sukasi aplink, ir tai net ne spiralė, o plokščias ratas. Jis žino, kaip ir aš, kad viskas tėra eternal recurrence. Jis puikiai supranta, kaip absurdiška yra gyventi. Ir vis tiek gyvena. Juda pirmyn. Veikia tai, ką įprastai veikia apie tuos dalykus nesusimąstantys žmonės. Jis žino ir vis tiek renkasi gyvenimą.

Norėčiau ir aš tiek valios galiai siekti. O gal ir nenorėčiau. Išties mes su juo ne taip jau ir skiriamės. Dabar žiūrėdamas į jį prisimenu šunį, kurį jis nuo mažens augino. Tas šuo nuolatos gaudydavo savo uodegą, o inkšdavo kaip primuštas ir kai pagaudavo, ir kai ne. Taip ir mes gaudėme prasmę. Jis liūdėjo gyvendamas be jos, o aš – negyvendamas. Kaip tai vadina išsiskyrę žmonės? Charakterių nesutapimas. O gal net per didelis sutapimas.

Jis atitraukia lūpas. Jo akys – stiklas, langas, veidrodis. Matau save. Pirmąkart per, rodos, amžinybę mano kūnas pašiurpsta. Jis ištiesia ranką man virš galvos kaip paskutinį patepimą suteikiantis kunigas. Paglosto plaukus. Tuomet išsitiesia ir apsižvalgo. Lyg tik dabar pastebėjo, kur esąs.

− Gyveni čia kaip kokiam urve, − sako.

Šypteliu.

Pasakė tas, kurio gyvenimas urvas.
2022-05-31 21:00
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-06-05 20:52
Damastas
Na taip, tas nihilizmas paauglystėje leidžia daugybę dalykų sau tarsi išsiteisinti, svarbu neužsiciklinti ir neieškoti laimės nelaimingume. O rašote visai pusėtainai, tos lubos kiek priminė Murakamio liftą kažkurios knygos pradžioje.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-06-04 20:09
imthatnihilist
O jūsų sąraše autoriai yra privalomi perskaityti mokykloje, todėl ir tokie populiarūs. Šiaip manau, kad Undinė Radzevičiūtė ir Kristina Sabaliauskaitė gal šiuo metu populiariausios. Ir kūrybiškiausiai rašančios.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-06-04 20:07
imthatnihilist
Labai įdomu. Gal pirmą kartą sutinku žmogų su tokiom nusotatom. Aišku, kiekvienas tuos dalykus supranta savaip, kaip kam.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-06-04 19:26
Vabhis
Matuojant skaičiais, apie sėkmingiausius spausdintus lietuvių autorius galima paskaityti mano dienyne, neseniai surinkau Goodreads skaičius, ir nors jie nėra viską pasakantys, geresnio įvertinimo nesugalvoju. Pirmoje vietoje, be jokios konkurencijos eina Rūta Šepetys.

Jeigu sugebate susilaukti pamatuojamos sėkmės kokioje kitoje nišoje ar formate, nei rašykai, tai puiku. Rašykai turi savo specifiką, tai atskira žaidimo rūšis. Pasimatuokit, ar sugebat pasiekti sėkmės ir čia.

O dėl pozityvo, as nesakau, kad jis privalomas. Tai vienas iš efektyviausių būdų laimėti skaitytoją, bet pasaulis platus ir margas, ir yra tokių nišų kaip death cult, macabre, absurd, gritty fantasy arba koks rape erotica, kuriose galioja visai kitos taisyklės. Rašykų skonį ne visada galima nuspėti, tad galima susilaukti sėkmės ir su labiau marginaliu rašymu, bet, 9 iš 10 atvejų pozityvi istorija parašyta panašių gabumų autoriaus bus vertinama palankiau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-06-04 18:51
imthatnihilist
Beje, nuo kada literatūra būtinai turi kažko mokyti ar būti pozityvi?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-06-04 18:50
imthatnihilist
@Vabhis turėjau omeny tikras knygas, ką, pavyzdžiui, laikote gera, rimta, sėkminga literatūra?

Jeigu kalbėtume apie skaitomumą, tai mano platforma labiau yra wattpad. Vėlgi gal dėl to, kad ten beveik vien jauni žmonės. Na, bet nepsakyčiau, kad manę neskaito :D o rašykas čia tik šiaip.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-06-04 18:45
Vabhis
Rašykų sėkmė yra matuojama rašykų kontekste. Čia rašantys mėgėjai siekia pergalių, kurios būtų įvertintos rašykų bendruomenės: žvaigždutės, pagiriantys komentarai, patekimas į savaitės geriausius, rašytojo pieštukas, pergalės arba aukštos vietos rašykų rengiamuose konkursuose.

Jeigu norite žiūrėti į tuos pasiekimus iš aukšto - Jūsų valia. Aišku, tai atrodytų rimčiau, jeigu ir pats laimėtumėt kokių nors pergalių rašykų svetainėje.

Reikėtų paklausti Klimb, kiek rašykų yra išleidę savo knygas. Aš to skaičiaus nežinau, bet žinau, kad tikrai nemažai.

O sėkmingo teksto pavyzdys galėtų būti Weird Star "Apie vabalą ir broliuką". Apsakymas, kuris skaitytojams nuoširdžiai patinka. Iš jo galima pasimokyti.


Ir nesvarbu, kokią etiketę užklijuosi, postmodernas ar retro ar kontra-kultūra, ar dar kaip. Geriau yra imti kažkokį pamatuojamą kriterijų, pvz. Kiek žmonių perskaitė? (Ar spausdintu formatu ar online?). Jeigu konkuruoji internete, kokią Google poziciją laimėjai ir koks lankytojų skaičius? Kokie pardavimai spausdintu ar elektroniniu formatu, arba kokios pajamos iš reklamos? Jeigu gali pamatuoti, kiek laiko žmonės praleido skaitydami tavo tekstus?


Žodžiu, jeigu gali kažkaip pamatuoti, tai tada gali ir įvertinti. Visa kita - nesiskaito.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-06-04 18:00
imthatnihilist
@Vabhis beje, įvardykit tuos „sėkmingus” kūrinius…
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-06-04 18:00
imthatnihilist
@Vabhis nu jo, matau, kiek daug kam iš rašyko pavyko publikuotis :D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-06-04 17:47
Vabhis
Kodėl pozityvi pabaiga? Todėl, kad dauguma skaitančių iš literatūros tikisi ir nori dviejų dalykų: 1) Skaityti apie personažą, su kuriuo galėtų susitapatinti, už kurį, taip sakant, norėtų "sirgti". 2) O jeigu jau pavyksta įsitraukti į tą žaidėją, tai norisi, kad galų gale jam pasisektų.


Ant šitų dviejų principų yra pastatyta, tikriausiai, kokie 95 procentai sėkmingos literatūros. Rašykuose ta formulė kuo puikiausiai veikia.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-06-04 17:32
Vabhis
Gruntai: yra tokių laimingų autorių, kurie rašydami visiškai sau ir savo skoniui sugeba pataikyti į gan plačią auditoriją. Bet absoliuti dauguma ir praeities ir dabarties garsių autorių žino savo auditoriją iš anksto, rašo turėdami ją mintyje ir šlifuoja savo tekstus pagal pradinio juodraščio skaitytojų reakcijas. Yra išimtys - genijai - tokie kaip Homeras, Getė ar Šolochovas, kurie patys negalėtų paaiškinti, kaip jie sukūrė savo kūrinius. Į tokius lygiuotis - tai tik skaudinti sau širdį.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-06-04 17:23
imthatnihilist
@Vabhis nu jo, poezijos ir poetinės visko dabar pilna. Kai rašai poeziją, mažiau darbo, lengviau išleist, lengviau visokių premijų laimėt. Tik vat niekas neskaito.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-06-04 17:22
imthatnihilist
@Vabhis detektyvas, maginė fantastika labai jau postmodernūs žanrai, šiek tiek iš praėjusio dešimtmečio :D klausdamas šiek tiek juokavau, bet kodėl būtent pozityvi pabaiga?

@gunta aš manau, kad norintis rašyti žmogus nelabai galvoja, kiek skaitytojų sulauks, jam svarbu tiesiog rašyti. O ką žinosi, gal iš to kas nors gero išeis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-06-04 17:19
gunta
Man labai patinka Kamiu "svetimas".

Ir nemanau, kad jis rašė skaitytojui, pirmiausiai realizavosi  kaip rašytojas, o paskui kompensacija-tai skaitytojas, kuris atrado savo rašytoją :)

O "Krytis"
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-06-04 17:06
Vabhis
Negaliu daug pasakyti apie prestižą. Man atrodo, kad dauguma rašančių laiko prestižiškiausias rimtus romanus, kaip amerikiečiai sako "the great American novel". Na, žodžiu, romanai už kuriuos galima gauti Nobelio premiją.

Rašykų kontekste, kadangi čia didesnę lankytojų dalį sudaro rašantieji poeziją, poetinės prozos tekstai susilaukia daug pagyrų.

Bet jūs esate pajėgus rašyti ir siužetinį tekstą, ir tai atveria daug platesnes nišas. Pasirinkite bet kokį źanrą: detektyvą, maginę fantastiką (kaip Poterio), vesterną, meilės istoriją, nuotykių, ... ir parašykite apsakymą tame žanre 2-3 tūkstančiai žodžių, vienas pagrindinis ir keli antriniai veikėjai, pozityvi pabaiga. Pabandykite parašyti šitaip, ir, esu tikras, palypėsite ir rašykuose ir rašymo įgūdžiuose.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-06-04 16:48
imthatnihilist
@Vabhis kokiomis temomis rašyti, jūsų manymu, yra prestižas, o kokiomis ne?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-06-04 16:41
Vabhis
Be abejo, kiekvienam tekstui galima surasti vieną kitą gerbėją. Ir tikiuosi, kad surasit, ir čia, rašykuose, taip pat.


Spręsti mažus uždavinius jau mokate - parašot tekstą, gan sklandžiai dėstot mintis, ir vaizdingumo yra.


Gyvename pasaulyje, kuriame dėl skaitytojo dėmesio ir laiko konkuruoja milijonai tekstų. Kai mažieji uždavinukai išspręsti, ar nekyla noras pasimatuoti save - o kur aš, o kokia mano padėtis tarp šitų milijonų tekstų?


Egocentriški tekstai, kurie sukasi apie personažo (nesvarbu pirmu ar trečiu asmeniu parašyto) jausmus, svarbą, šaunumą, nesuprastą sielą, neatrastą talentą ir t.t. yra dažnai pasikartojanti rašykų autorių tema, ir nieko tame blogo, bet taip pat, iš gan nemažos patirties galiu pasakyti, kad jie niekada nelaimi daug gerbėjų. Vienintelė išimtis, kurią galiu sugalvoti literatūroje, tai Dreizerio "Genijus".

Žinoma, Jums rinktis nišą ir temas, kuriomis rašote. Bet negi nekyla noras palypėti truputį aukščiau toje milijono tekstų hierarchijoje? Išbandyti save?

Paskaičiau Jūsų rašytą H.Potterio fanfiką, ir tikrai manau, kad potencialo rašymui turit daugiau, nei matosi.

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-06-04 15:01
imthatnihilist
@Vabhis no way dude negi apie veikėjų kūrimą nesat girdėję :D like wtf galima rašyt ir apie kitus žmones, kurti veikėjus, kurti situacijas ir vietas, ne tik kažką atpasakoti iš savo gyvenimo ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-06-04 14:51
imthatnihilist
@Vabhis kas sakė, kad AŠ apie SAVE rašau… Tai, kad jums atrodo, kad rašau apie SAVO dvasinę depresiją daug daugiau pasako apiw jus kaip skaitytoją nei apie mane kaip rašytoją. Šitai yra parašyta pirmu asmeniu, todėl yra vartojami savybiniai, asmeniniai įvardžiai. Taip, rašymas pirmu asmeniu egzistuoja. Taip, literatūrine prasme tai yra visiškai priimtina. Kodėl turėčiau apie depresiją ar savižudybę kalbėti su humoru? O istorija vieniems yra įdomi, kitiems ne – nesistengiu įtikti visiems iki vieno.  Aš suprantu, kad jūsų nesudomino, bet vėlgi, tai pasako daugiau apie tai, ką jūs mėgstate skaityti nei tai, ar blogai, ar gerai aš rašau. Taip pat aišku, kad jums labai norisi postmodernizmo ir pseudoelegancijos, bet dabar yra dvidešimt pirmas amžius, dvidešimt antrieji metai. Postmodernizmas baigėsi.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-06-04 13:29
Vabhis
Šitas tekstas yra 1176 žodžių ilgio, ir tarp tų žodžių net 38 yra "mano" ir to žodžio variacijos.

Nematau nieko blogo rašyti sau ir apie save, ir apie savo dvasios depresyvias būsenas ir nesibaigiančius norus pritraukti dėmesį šnekomis apie norą nusižudyti, bet skaitytojo tuo tikrai nepriviliosi. Elegantiškas stilius galėtų privilioti. Įdomi istorija galėtų privilioti. Jumoras galėtų privilioti. Plati fantazija galėtų privilioti.

Depresyvus kalbėjimas apie save? Nope.



Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
1 2
[iš viso: 26]
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą