dienos dažymas

aš šiandien kalbu tau atvirkščiai
po ratais lenda pėsčias paukštis
virš gatvės skrenda keli vaikai
ir aš paskui juos vairuoju į aukštį
raudona sankryžoj rodo pirštą
skrajutę grūda išdygus policija
o radijas prašo įdėti diską
su triušio kankinama alicija

du poniai mokos žingsniuoti galopu
iš kur jie čia pakelėj atsirado
bažnytkaimis keičia klimatą o-pa
kaitra priartėja per visą dekadą
vos spėju nuspausti stabdį o poniai
į langus pažeria smėlį kanopom
mugės aikštėje stumdosi ponios
deras įmitę vikarai ir popai

apie elektrą jos niekad nebuvo
vien žaibas iš užančio orą stūgino  
gitarų stygos medį apjuosusios
meistrai plaktukais šokantys bugi
natas iš barzdų ant praeivių krato
sambrūzdy pypčioju teks išlipti
barzdočiai sprendžia gitaros staccato
nerūdijančio bosinio rakto lygtį

šefas paskambina eigą sulėtinu
sako jau pradedu sienas dažyti
pigmento iš debesies violetinio
siekiu pro langą dangus mažytis
krapnoja į delną pakaks galvoju
kad būtų dangaus kambary atsimerkus
dar krūpsi mašinoje viržiai po kojom
tik padangos šnypšdamos nosį verkia

istorijų drakulai kyla sparnai
smalsi pardavėja bruka kauptuką
bus piktžolių sako šienaut negerai
koloradų dryžuotų bus tonos bruka
valpurgišką sąrašą gulkis į lauką
sukaupk į save dangišką mistiką
braukiu ant veido užkritusius plaukus
sušvitusi saulė iltimis tviska

galiu užrašyt vietoj saulės solnce
dar kerzinį batą džiūstant prie laužo
nemoku sukurti statybų anonso
mintys beriedant variklį sulaužo
perpetum mobile kelią baksnoja
tik centimetras beliko lig vartų
bet ką daryt jei nepaneša kojos
gandras ant stogo šiferį varto

skaičiuoju pasaulius o kiek praleidau
garmėti nuo sienų tekėt po kojom
nubraukia vėjas plaukus nuo veido
rasa pradingsta jau įdienojo
ir niekad nebus jau tam gėriui galo
kai žiedžia už lango žoles kamanės
nors mes ne gogenai dali ar šagalai
iš naujo perdažyt dieną sumanę