Ką darom? Vyną skaitom. Žėrim.
Pats rytas. Toks ankstyvas. Ir, be to, vos
tvankokas. Vyną skaitom etažerėm,
per daug jo. Žinoma. Lyg stovas
mums tingulys, ant jo kabinam
skėčius ir paltus būsenų su krūviais,
gyvenusių viduj turbinom,
viduj, kuris kol kas nugriuvęs,
taigi, mes geriam vyną – seną, sunkų,
nepastebim, kiti dalykai senka,
o kai kurie, be abejonės, bunka,
o kai kuriems iš viso menka,
ir net ne skystį geriam, o tik tarpą
kelionės iki stiklo nuo statinės,
kada istorijas apkarpo
tos aplinkybės lyg ir priverstinės,
o, kita vertus, aplinkybės
tegul prasmenga urmu skradžiai,
kada esi tiesiog pakibęs
virš pabaigos jau neskolingos pradžiai.