Rašyk
Eilės (77876)
Fantastika (2280)
Esė (1536)
Proza (10861)
Vaikams (2678)
Slam (67)
English (1205)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 36 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter








      Viename vieno miesto parke gyveno graži nykštukų bendruomenė. Kaip ir visi nykštukai, jie buvo labai draugiški, bičiuliški, darbštūs ir jautrūs. Na tiesiog tiesiog! Kaip ir visi pasaulio nykštukai. O jūs ką, nežinote, kad pasaulyje pilna nykštukų? Na štai, nežinote... Jie, žinokite, gyvena kiekvienam miestelio parke, sode, miškelyje. Tik didelių miškų nemėgsta. Kažkaip nejauku ten ir žmonių retai pasitaiko. O nykštukams tiesiog būtini žmonės – kad būtų nuo ko slėptis. Jie yra tiesiog slėpynių čempionai. Ar jūs kada matėt nykštuką? Žinoma, kad ne, nes jie  tam ir gyvena, kad slėptųsi nuo žmonių. Ir nieko čia nuostabaus, juk ir žmonės slepiasi – nuo mašinų, nuo vėjo, nuo draugų. Nuo savęs. Kartais taip nuo savęs pasislepia, kad gyvenimo gale sunkiai ir beatranda – visą nelaimingą ir nesuprastą...
      Žmogus negali pastebėt nei nykštuko namelio, nei darželio, nei tuo labiau paties kepurėtojo nykštuko. Taip taip. Visi nykštukai dėvi nykštukiškas kepures. Kad skirtųsi nuo elfų, girinukų, muminukų ir kitų mažų slapukų. 
      Tai ir šita nykštukų bendruomenė buvo kaip daugelis kitų. Kaip ir visos bendruomenės turėjo savo keistuolį. Visad gi jų pasitaiko – tų keistuolių. Vieni, pavyzdžiui, staiga gimsta baisiais tinginiais ir sėdi visiems ant sprando. Kiti gi beviltiški linksmuoliai – na su jais neįmanoma gyvent – juokina ir juokina, kad net nebejuokinga. Būna svajoklių keistuolių – jie vaikšto užsisvajoję, nieko gero nenuveikia, tik kuria visokias teorijas, kurias kiti dar ir įgyvendint turi. Na, tikri keistuoliai!
      O šitų nykštukų keistuolis buvo pats keisčiausias. Jis negalėjo pastovėti ant žemės. Negalėjo ir pagulėti, ir pasėdėti... Jis nieko nesvėrė... Visiškai. Tik tiek, kiek jo kepurė, kelnės ir švarkelis. Kai tik jis gimė – tėvai jo vos nepametė, vos spėjo pagauti bekylantį. Nuo tos minutės taip visi ir vargo. Nykštukui, kad jis nors kiek prie žemės priglustų, į batus prikrovė akmenų. Į kišenes prikrovė. Vargšelis galėjo vaikščioti, bet vos vos vilkdamas kojas. Kartais jį pririšdavo  virvute prie kokio sunkaus daikto, ar prie žolės stiebelio, ar grumstelio. Bet kas tai per gyvenimas... Neturėti jokio savo svorio... Jis net vardo neturėjo – keistuoliu visi ir vadino.
      Kartą, keistuoliui nykštukui taip kabarojant tarp žemės ir dangaus pririštam virvute, pakilo didžiulis vėjas. Virvutė buvo sena, nudilusi, o to niekas nepastebėjo. Vėjas kažkaip pūstelėjo smarkiau, dar smarkiau – ir virvutė nutrūko. Ir kaip tyčia, keistuolio nykštuko batai ir kišenės buvo tušti. Nykštukas ėmė kilti, kilti, dar aukščiau kilti, kol atsirėmė į pirmą kelyje sutiktą debesėlį. Tiesą sakant, jis aukščiau jau ir nebebūtų kilęs, nes vis gi buvo su kelnėm, švarkeliu ir svarbiausia – kepure. O jie visi, kartu paėmus, kažkiek svėrė. Tiek, kad užtektų gyventi debesėlyje ir nebepakilti dar aukščiau, iki Mėnulio . Jei ne nykštukiška kepurė – tikrai Mėnulį pasiektų. Apsidairė nykštukas – jam ir patiko debesėlis.
    Taip nykštukas ir liko gyventi debesėlyje. Keista jam buvo vaikščioti be akmenų kišenėse ir batuose. Štai taip vaikštai tuščiom kišenėm ir niekur nebenuskrendi. Ir virvutės nebereikia. Ir slėptis nebereikia! Žmonių juk nėra! Nieko nėra! Tiksliau jie visi yra, niekur nedingo, tik ten žemai, ant žemės.
    Nykštukas taip priprato nebesislėpti, kad net atrado save! Taip, jis pagaliau suprato, kad jis vis gi turi savo svorį, kad jis gali tvirtai stovėti ant kojų. Net vardą savo atrado – nykštukas Debesylas. Gražu, ar ne? Debesylas.
    Debesylas labai džiaugėsi savo nauju gyvenimu. Debesėlį jis šiek tiek  aptvarkė, kad nebūtų susivėlusiais kraštais, palygino kauburėlius. Tamsesnes vietas pašveitė. Gražus tapo ir debesėlis – šviesus, beveik saulėtas. Tiesa, kartais ir nykštukui pasidarydavo liūdna – vienui vienas gi. Tada Debesylas pradėdavo trepenti, trypčioti iš nerimo... Sunerimdavo ir jo debesėlis. O žmonės tuomet sakydavo, kad lyja. Na, ne lyja, tik krapena.
    O žemėje likusi nykštukų bendruomenė labai susirūpino savo keistuolio likimu. Juk minėjau – nykštukų padermė labai draugiška, bičiuliška ir jautri. Visi ūmiai ėmė svarstyti, kaip aplankyti nykštuką keistuolį, kaip jį pasiekti. Ypač nerimas sukilo po pirmo lietučio pakrapenimo. Kaip tas jų keistuolis ant debesėlio? Jie dar nežinojo, kad jis – Debesylas.
      O kaimyninės bendruomenės keistuolis - tas, kur visą laiką svajodavo ir vaikščiodamas kliūdavo už žolelių – ėmė ir sumąstė.  Reikia mažam nykštukui susidraugauti su drugeliu ar kokiu didesniu vabalu skrajūnu ir paprašyti, kad tas nuskraidintų. Juk nelabai aukštai – tai buvo pirmas pasitaikęs, pats žemiausias debesėlis.
    Nykštukai tuoj pat puolė draugauti su drugeliais. Nebūtinai savanaudiškai – juk drugeliai ir taip puikūs draugai! Ir tuoj atsirado visas būrys skraidančių nykštukų, tiesiog eskadrilė. Nykštukai ėmė ruoštis kelionei. Rinkti lauktuves. Visi nutarė nugabenti savo keistuoliui po uogą. Kas žemuogę, kas gervuogę, kas mėlynę nustvėrė. Ir ėmė jie Debesylą lankyti. Kasdien po vieną. Džiaugėsi mūsų nykštukas dar labiau – ir su svoriu, ir ant kojų tvirtai stovi, ir vardą turi. Ir nebe vienas. Vis rečiau ir rečiau lietutis nukrapendavo. O ypač Debesylą džiugino lauktuvės. Žinoma, tiek uogų jis negalėjo sudoroti, tad krovė debesėlio kampe. O ta krūva vis didėjo ir didėjo... Vis didėjo ir didėjo... Ir kartą debesėlis neatlaikė uogų svorio ir praplyšo. Tik plyšt – ir visai praplyšo. Ir pasipylė iš dangaus žemuogės, gervuogės ir mėlynės. Viena kita bruknė ar spanguolė pasitaikė.  Prapliupo uogų lietus!
    Žmonės stovėjo žemėje laimingi, išsižioję, rankas aukštai iškėlę ir stebėjosi. Nė vienas iš jų juk nežinojo, kad tame saulėtai šviesiame debesėlyje gyvena laimingas nykštukas Debesylas.

2022-05-20 10:35
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-05-20 22:10
gunta
Ne bevertė, ne bevertė - o tokios eskadrilės nykštukų, ir visi nuotykiai nykštukų, puikiai.
Reiktų tik išlaisvint, kaip jau minėjau, automatiškai sutrumpėtų.
Siūlau paskaityti Donaldą Bissetą,
Yra dabar knygynuose, nežinau kelintą kart išleista vėl Lietuvoje. Atkreipti dėmesį į apimtį. Va tokios tos pasakaitės. Nuotaikingos, jau daugiau ne pažintinės, kaip apie kurmį, o žaismingos, fantastinės, su polėkiu. Tai šita jūsų tokioj manieroj. Kai būna miniatiūrinės, kaip etiudai, puikiai pasiduoda vaidinimui scenoje. Etiudai gražūs gaunasi.

"Aukštyn kojom"
Donald Bisset
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2022-05-20 14:14
Kaimo japis
Grožis ne pavaizduotas, bet deklaruotas.
Bevertė rašliava.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2022-05-20 12:13
Kormilecaitė
Ačiū, gunta.
Žinau, kas yra debesylas. Čia ir yra toks žodžių žaismas :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2022-05-20 12:04
gunta
Atrodo, kad parašėte ir įkėlėte iš karto. Tekstą reikia valyti nuo bereikalingų tuščių detaliu, pvz. Vėjas pakilo, virvutę nutraukė (sena, nauja, aptriušusi, niekas nepastebėjo, kad  virvutė sena - susidėvėjusi..) tai nuo tokių kalbėjimų reiktų tekstą išvaduoti. Ir sakinių struktūrą karpakoreguoti.

Dbesylo šaknis nuo kosulio - stiprus augalas. Niu oras - plaučiai, lengvesnis už orą, yra kažkas tame varde :)
5
P.s.
Rašyčiau 3, bet kadangi yra įkaltas čia kuoliukas, visai nepagrįstai, piktybiškai, tai reik padaryti 3 :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą