Tarp dviejų tylų

Tarp dviejų tylų, pabaigoj, visuomet laimi melodija.
Jei tylą įsivaizduotume juoda,
atrodytų jog dermių lašai skęsta smaloj. Deja,
nebeiškiltų. Aidai apstulbę, nebejudą,

lauktų – o gal... Paskui išeitų atatupsti
ir kitą dieną galvotų – koks džiaugsmas             
žiūrėti į garso peizažą tarp datų, tirpsti
su toliais – įsiklausytume atidžiau, kas mus

matytų iš netoli, kuždėtųsi –
žiūrėkite, šoka jie
lyg vienu metu būtų visose savo žvaigždėtose                                   
naktyse lyg vienoje, gal ir mažokoje,

nes reikia būti ypač arti,
bet šiltoje, skirtoje pabaigoms traukų.
Žiūrėkite, šoka lyg būtų absoliučiai girti,
bet jų prisilietimuose taip jauku.