Kompiuteris

KOMPIUTERIS
Kompiuteris buvo akivaizdžiai pasipiktinęs. Kur jau pasipiktinęs – jis pyko, niršo, tiesiog šėlo. Šiuose namuose rašė apie visus – apie vazas, popiergalius, katinus, kažkokius betirpstančius besmegenius. Net apie ventiliatorių! O apie jį – kompiuterį – nė vieno žodžio. Kas kas, o kompiuteris tai žinojo geriausiai. Juo gi ir rašė, ne kuo kitu – žmonės jau seniai nebesivargina paimti popieriaus lapą, rašalinį plunksnakotį ir parašyti nors sakinį. Kas gi jie visi be jo – Jo Didenybės Kompiuterio!
Kompiuteris laukė ilgai – na,  kas nors gal nors užsimins, gal įvertins jo svarbą ir nepakeičiamumą.  Bet ne – reik rašyti apie vazas ir ventiliatorius!  O juo tik naudojosi - dirbo, žaidė, mokėjo mokesčius, dalinosi informacija. Paprasčiausiai kvailai spoksojo į ekraną... Bet gi į jo, kompiuterio ekraną. Rašė irgi juo!
Kompiuteriui brendo keršto planas. Pyktis ne pats geriausias pagalbininkas, tai ir keršto planas nebuvo pats tobuliausias – kompiuteris nutarė užsikrėsti virusais. Taip – tegu jis sustos, suges – bet ir žmonės jo neteks. O tada pažiūrėsim – kas čia svarbiausias! Galės spoksot į vazas, klausyti katinų ir gėrėtis popieriaus lapais...
Kitą dieną, vos tiktai įjungtas, kompiuteris atidarė visas savo elektronines čakras, užmigdė antivirusinę sistemą ir pradėjo priiminėti virusus. Visus iš eilės. Viskas įvyko tikrai greitai – jis sustojo visiškai. Štai dabar tegu žinosi.
Tuo metu moteris mokėjo mokesčius. Prie jo, prie kompiuterio. Ir staiga viskas – jau nebemokėjo. Kompiuteris piktdžiugiškai suūžė ir užkaito. Ir buvo išjungtas. Moteris atsiduso, susirinko popieriukus ir išėjo į artimiausią paštą. Susimokėti mokesčių. Grįžo negreit, gal po trejeto  valandų. Pasikeitusi, besišypsanti, įraudusi. Laiminga. Pašte ji sutiko savo seną seną vaikystės  draugę. Kurios nematė 20 metų. Kuri 20 metų dirba pašte...
Iš darbo grįžo vyras. Jis senu papratimu bandė įjungti kompiuterį, sėsti paskaityti naujausias žinias. Tačiau kompiuteris  jau žinojo – viskas, žinios pasibaigė, kad ir kas pasaulyje įvyktų, jis, kompiuteris, nieko nebepraneš... Vyras atsiduso, pasiėmė šiukšlių kibirą, pasikvietė šuniuką ir išėjo. Grįžo greitai – be šiukšlių ir su dviem laikraščiais. Paprastais popieriniais laikraščiais. Atsisėdo svetainėje už stalo, skaitė tikras naujienas tikrame laikraštyje ir gėrė kvepiančią šaltalankių arbatą...
Berniukas prie sugedusio kompiuterio dūsavo ilgiausiai. Vis prieidavo, pažiūrėdavo. Atsidusdavo. Kelis kartus prašė suaugusių, kad kompiuterį taisytų. Kompiuteris pagaliau sulaukė dėmesio! Jis vis dar buvo piktas, bet jau pastebėtas.
Po to berniukas išėjo į kiemą ir tik vakarop grįžo. Su dviem draugais.  Vaikai nuo dulkėto spintos viršaus nukėlė didelę dėžę. Ant kilimo išsidėliojo korteles, figūrėles, kartoninius laukus ir kauliukus. Ir ilgai ilgai, iki sutemstant žaidė. Į kompiuterį jie net nežvilgtelėjo.
Kompiuteris negalėjo patikėti savo vienintele akim – vaizdo kamera. Jis taip stengėsi, aukojosi, neteko sveikatos ir beveik gyvybės, kad tik sulauktų įvertinimo, kad tik parodytų, kad namie jis svarbiausias ir nepakeičiamas, o visi žiūrėdami į jį, stovintį tamsų ir nebylų,  net dūsauti nustojo. Moteris nusipirko gražaus rašomo popieriaus ir vokų, paėmė rašalinį plunksnakotį ir pradėjo rašyti laiškus seniai pamirštiems draugams. Po to su glėbiu laiškų ėjo į paštą  su naujai atrasta sena drauge gėrė kavą. Vyras kiekvieną vakarą svetainėje vartė laikraščius ir namai kvepėjo arbata – tai šaltalankių, tai aviečių, tai serbentų. Berniukas kasdien ėjo į kiemą, įsigijo kamuolį, sutvirtėjo. O vakarais su draugais žaisdavo stalo žaidimus. Kompiuterį turbūt visi pamiršo. Jis net nesugebėjo pykti – buvo visai sugraužtas virusų ir nevilties.
Vieną dieną į svečius užėjo vyresnis brolis. Jis iškart pastebėjo leisgyvį kompiuterį.
-Kodėl nesutvarkot? Juk tuoj mokslo metai prasidės, prireiks ir kompiuterio!
Visi atsiduso, - prireiks. Berniukui tai tikrai.
Vyresnis brolis prisėdo prie kompiuterio ir labai ilgai niekur nesitraukė. Jis gydė tą nelaimėlį. Kompiuteris net nežinojo – gal jau reikia džiaugtis? Gal jis pasiekė savo tikslą? Bet gi jis siekė visai ne to, viskas įvyko ne taip, kaip jis planavo. Jis norėjo atkeršyti šeimai už jo ignoravimą. O labai greitai liko visai užmirštas ir tik vyresnis brolis jį bandė atgaivinti. Ir tik tam, kad jo galbūt kada nors prireiks. Visi išmoko gyventi be jo, be kompiuterio. O gal ne išmoko, o tik prisiminė?
Kuo mažiau virusų liko kompiuteryje, tuo labiau šviesėjo jo sąmonė. Tuo mažiau jis pavydėjo vazai ir tirpstančiam besmegeniui. Jis suprato, kad reikalingas tiek, kiek tai būtina ir visai nereikia apie tai visiems rašyti. Toks jo darbas.