Ieškojimai

Jau leisgyvis,
Išsekęs iki pamišimo –
Nebegaliu  pravert burnos –
Ne žodžiai pinas – mintys velias –
Malonės laukiu iš gamtos.

Iš kosmoso – jaučiu, viltis atsklinda –
Į mano sausrą krintantis lietus –
Girdžiu, kad byra jis šalimais... –
Kas jį surinks? Kas dovanos? –

Per daug toli nuklydę mintys buvo,
Kur nėr žmonių, kur dykuma –
Kur jas pamiršo net laukimas –
Kur pūsto vienuma šalta... –

Lyg viziją matau iš pamišimo –
Rieškutės švytinčios gaudo lašus,
O tie lašai lyg krištoliniai
Ir skamba, šviečia kaip dangus... –

Krinta lietus – manęs neliečia –
Nebežinau – tikėtis ko? –
Per aukštą gelmę išėjimas
Rodo kelius tiesiai namo...

Ir tie sparnai – kas prilipino? –
Be jokio vargo pakelia mane –
Per lauką balsas iš vaikystės
Varpais saulėtais vyturių

Tarytum šaukia – neatstoja –
Sparnai sustingo rimtyje –
Dvi rankos, gaudžiosios likimą,
Suskubo girdyti mane...

Mane tikėjimu ir meile...
Tiek godžiai prie gaivos glaudžiaus –
Lašais drėkino lupas ir krutinę –
Širdis ištroškus noriai gėrė juos...

Vokus pakėliau, kad šviesa įveitų –
Ne ta – nemenama – tikra,
Kad vėl sugrįžčiau realybėn –
Miražai, skausmas liktų praeityje...

Ir baimė, kad tenais paliktų –
Tiek godžiai... – du vandens lašai –
Tikėjimas ir meilė begalinė
Žemei, žmonėms ir nebaigtiems darbams!..

Ir vėl suvokęs laiką, vietą...
Pažvelgęs į save – greta,
Maniau galėsiu stotis kaip kalbėjau,
Kad trauktus tuštumos riba,

Kuria mes patys išgalvojam
Varge tartum uolas stačias –
Žvelgiau ir nuostaboj nustėrau,
Nes rankos – nepanašios į tave... –

Taip, švelnios... – bet ne tas švelnumas...
Taip, kvepia... – kvapas juk ne tas...
Ne tos glamonės šildė mano kūną
Ir šventė viduje – ne ta... –

Tai viltimi ne tu mane penėjai?..
Ne tavo meilė parvedė mane?..
Aš visą laiką taip tikėjau... –
Ir kada radosi kita?.. –

Ten už ribos paliko skausmas, baimė –
Troškau išsaugoti tave –
Lyg atmintis graži išaugus...
Bet nedrįsai tu žengti dykuma...

Bet nedrįsai lietaus išlėkus rinkti –
Ne tu parsivedei mane –
Ne tavo rankos mane glaudė... –
O pats aš – panašus į ką?.. –

Kiekvienas rytas dienai keičia veidą –
Kiekvieną dieną patirtis kita
Ir mainosi pasauliai – net gi dievas...
O meilė kaip?.. – ar ji taip pat neamžina?..

Ar kelyje ir turi šitaip būti?.. –
Jei tolių tolius sumanei pasiekt
Lyg pakeleiviai po truputį
Kas kart vis kitas bando tau padėt?..

Kas kart vis kitas tavo lietų renka,
Kas kartą mėgaujas silpnu tavim... –
Kelies, žiūri – nesupranti, ar tinka
Kas kart atgyti meilėje kitoj – kitoj viltyj?.. –

Aš dėl tavęs tuos tolius sugalvojau –
Mintis pastoviai kelyje –
Nors keičias laimės suvokimas –
Maniau, kad visada greta...

Bet visada tik skausmas lieka –
Tas maudulys ir ta kančia
Lyg man priklausanti konstanta šviečia,
Lyg geismas būti kelyje.



                                                        2013. 03. 25