Yra eilėraščiai kariai.
Yra eilėraščiai tiltų statytojai, yra vienuoliai.
Yra eilėraščiai tarnai istorijos, kuriai
nėra galo, yra kopijos, yra ir grynuoliai.
yra eilėraščiai vaikai-seniai,
ir eilėraščiai vaikai-ligoniai, šie
ypač ilgi, dar kiti nei pusiau esė, nei
pusiau kavos tirščiai, truputis katės maiše
truputis jaučio girioj, bandant užmigti, jie
grįžta iš savo urvų
nesibaigiančioje naktyje
tokie nudriskę, apkibę purvu,
ir šitie eilėraščiai yra zombiai,
bando nusitemt pas save jie –
iš visų jėgų, melais ir tiesom visom. Bei
migla, kuri vėjyje išrausvėja.
Krūva nesąmonių, pasakytų rimtu veidu, išSIviepus jame filosofinį raukšlėjimąsi- (nu tame rimtam veide filosofinę mimiką išSIviepus, sakant...
tokia pradžia teksto-nesąmonės, niekalai)
Pabaiga teksto- dar rimtesniu veidu su išminties, pamokslavimo mimikos raukšlėmis, ir pakeltu sMiliumi(antruoju pirštu) į dangų, jas (moralus ir išminties tiesas) išsakinėjant.
Visai šūdinas reikalas atrodo tasai bukas, subjektyvus , o šitaip sureikšmintas asmeninės nuomonės moralas. Tokia teksto pabaiga. Nu žodž visiški niekalas tekstas, IŠSKYRUS:
Teksto viduryje yra poezijos.
Tekstas šis, kabutėse žemiau, visai gerai susiskaitė, kaip atskiras fragmentas, poezijos fragmentas:
"truputis jaučio girioj, bandant užmigti, jie
grįžta iš savo urvų
nesibaigiančioje naktyje"