Šis kūrinys dalyvavo Detektyvo konkurse >>
Rodos, mano dėlionė niekuomet neturėjo dėžutės. Ir aš nesusimąstydavau: kodėl? kur ji? Visada taip buvo, vadinas, taip ir turėjo būti.
Bet šiandien mano ausis pasiekė siaubinga žinia: trūksta detalės!
Lyg vijurkas įskuodžiau į kambarį, kur mažoji sesuo purtė maišiuką, stumdė kėdes, trumpomis rankomis grabaliojo po spinta. Niekur.
Nusprendžiau prisijungti . Juk detalė negalėjo tiesiog imti ir prapulti skradžiai į žemę. Tik aš buvau gudresnė: iškrausčiau savo lentyną, kur visada laikydavau mozaiką, iškuičiau pakrosnį, kur sušluodavom šiukšles, patikrinau ir pelių landą, kur karts nuo karto kas nors įkrisdavo. Tuomet pastvėriau šluotą ir prižiūrima jaunėlės pamataravau po spinta. Deja, detalė taip ir neišlindo. Kur galėjo pasislėpti ta nenaudėlė?
Mūsų bruzdėjimą pastebėjo brolis. Jis it seklys Morka pasistvėrė padidinamąjį stiklą ir atsiklaupęs apžiūrėjo apsitrynusią dėlionę. Tuomet įdėmiai įsispitrino į mudvi ir ėmė klausinėti kvailų klausimų. Juk visi žinojo atsakymus į juos! Dar užvakar pati dėliojau mozaiką ir detalių netrūko. Užbaigusi kruopščiai surinkau ir padėjau į lentyną. Taip, tikrai į lentyną! Ne, jos niekam kitam neskolinau. Taip, kaip visada dėliojau šičia: juk tik čia niekam netrukdėm ir galėjom išsiskėtoti kaip tinkamos. O jei pasisekdavo, prie mūsų prisijungdavo kas kitas, išsitraukdavo savo mozaiką. Ne, tądien niekas nedėliojo. O ir šiandien tuo užsiėmė tik mažoji. Taip, sesė dėliojo visas iš eilės.
- Bingo! Detalė įsimaišė prie kitų mozaikų, – nutarė brolis.
Tuoj susiradom visas dėliones, po vieną išpylėm mažas, su smulkiomis detalėmis ir atidžiai skaičiuodami sukrovėm atgal į dėžutes. Tuomet pasiėmėm kelias kitas, kurios buvo tokios pat didelės kaip ir mano. Neskubėdami pradėjom jas dėlioti, bet mus pertraukė – laikas pietauti. Viską metę nurūkom prie stalo. Juk tuščiais pilvais buvo sunku mąstyti, kokią detalę prie kokio šono lipdyti. Tik savo dėlionę žinojau taip, kad be vargo suvokiau, kur plaukia vėžliukas, o kur jūrų arkliukas. O ten? Kuo skyrėsi priekinis ratas nuo galinio? Kokio tamsumo plėmas ant šuniuko snukučio, o kokio – ant nugaros? Ech, nė paveiksliukai nepadėjo!
Kai įgavę naujų jėgų grįžome, pastebėjome, kad dingo padidinamasis stiklas. Tuoj pasišoviau surasti jį, bet toli eiti nereikėjo: lupa buvo pas tėtį, o šis sprendė kryžiažodžius. Teks apseiti be jos.
Atliekamų detalių nuo mozaikų neliko, tad brolis nuskubėjo ieškoti pagalbos. Mat mes nepasiekėm kelių ant spintos laikomų dėlionių – tokių pat didelių, kaip ir mano. Tik jų detalės buvo mažesnės.
Brolis atsivedė didįjį, kuris nukėlė turtą, atidarė dėžutes. Savo pačių akimis ir pirštais patikrinome – nebuvo jokių priemaišų. Ir kaip galėjo būti? Juk maža kas pasiekė spintos viršų, ir neatsiminiau, kada kas jas dėliojo. Juk mums dar toli iki to, kai pajėgsim išnarplioti tokius milžiniškus paveikslus.
- Per porą dienų mozaikos detalė negalėjo išgaruoti, – manė brolis. Jis paragino ir vėl apžiūrėti visas įtikimas ir ne tokias įtikimas vietas. Deja, nesėkmingai.
- O gal, – baukščiai prabilo sesė, – ją kas nors sudegino?
Buvau įsitikinusi: neįmanoma. Juk mamytė su vyresnėliais atsargūs, tarp šiukšlių pamatę detalę, padėtų ją į rastų mažmožių stiklinę. Taip neapdairiai galėjo pasielgti tik tėtis. Tad brolis, kaip vyriausias, nuėjo pasikalbėti su kryžiažodžių sprendėju. Ne, jis nepastebėjo. Be to, ir krosnies nekūrė.
Nutarėm pasiteirauti kitų. Pirmiausia apžiūrėjom kambarius, po to palakstėm kieme. Pagaliau sugrįžome prie dėlionės– niekas nematė ir nedegino detalės.
Nerimau. Negi ir mano mozaika bus pustuštė, kaip ta iš mamytės vaikystės? Bet ana juk tokia sena, savaime suprantama, kad detalės galėjo pasimesti. O mano tai nauja. Tik ne tokia graži.
Nubidzenome į miegamąjį ir sutūpėm ant lovos. Sesė vos tvardė ašaras. Gal griaužėsi, kad per ją pradingo detalė? Bet aš jos nekaltinau. Greičiausiai naktį pasirodė baubas ir pavogė tą kampą. Būtent tą, kur tiek daug mažų raidelių. Nemėgau jų, nes šios gadino visą vaizdą. Kad ir iš toli žiūrėdavau į savo mozaiką, jos kampe visada matydavau užrašą. Ir nesupratau, kam jis reikalingas.
Brolis priminė, kad po namus kartais laksto pelės. Gal viena jų įsikando ir kur nors nusitempė detalę? Reikia patikrinti!
Lenkėmės ir žiūrėjome po lovomis, stalu, spintomis... Juk pelės tik iškiša nosį ir vėl šmurkšteli po kokiu baldu. Jos nelaipioja aukštai, todėl mums gerai: nereikėjo šauktis pagalbos, visus užkaborius pasiekėme patys.
Ir štai išgirdau laimingą krykšt – sesė rado detalę! Kai susiėjom krūvon, tuoj įsigeidėm sužinoti, kur ji buvo. O brolis nutarė: reikės stebėti peles. Jei jos nugvelbė detalę, kas žino, ką dar gali pavogti.
Detalė buvo po drabužių spinta, užkišta už kojelės, kad negreit pasimatytų.
- Oho! Kaip ir sumąstei čia pažiūrėti? – nusistebėjo brolis, o aš visa išraudau. Tik dabar prisiminiau, kaip užvakar delniuke sugniaužusi detalę nuskubėjau į miegamąjį. Eilinį kartą pakišau ją kur toliau, kad tik pradingtų. Tai detalei nebuvo lemta išnykti. Kiek kartų paslėpdavau, tiek kartų ji ir atsirasdavo. Norėjau to ar ne. Iš pradžių įsivaizdavau, kad nepilna dėlionė bus gražesnė, panašesnė į mamytės. Bet vėliau tai man neberūpėjo.
Prisipažinau, bet jaučiau, kad netrukus ir vėl kur nors nukišiu detalę. Tik šįkart taip, kad jos niekas nerastų. Juk turėjau išsiaiškinti, ar detalė pati, pasiilgusi kitų, parbėga į maišelį, ar kas kitas ją užtinka ir grąžina.