Benamis ir šuo

Gražus saulėtas rytas, iš lėto bučiuojantis vieno eilinio tvarkingo miestelio nuo gatvelės kylančią gairą iš po naktinio šilto lietaus, glostantis kiekvieną pastatą nuo pamatų iki stogo, tvarkingai, paeiliui.... Medžių alėjos vainikais nenudžiuvusiuose lietaus lašeliuose vis dar laksto saulės zuikučiai, gavę pirmuosius saulės bučinius, bet dar nespėję pavirsti į nematomą gaivą, kurią tuoj tuoj įkvėps kiekvienas bundantis gyventojas pro savo miegamųjų langus..... Ramioje gatvelės atokaitoje sėdi nenusakomo amžiaus žmogus, apsirėdęs keistai ne pagal sezoną, šiek tiek juokingai atraitotomis nuo gatvės purvo įšzulintomis kelnėmis, o jo nuogas numintas pėdas dengia apšepusios kadaise buvusios madingos lauko šlepetės, sutvirtintos neaišku iš kur rastomis visai netinkančiomis virvelėmis. Šalia žmogaus nuleidęs barzdą ir smalsiai lakstančiu žaižaruojančiu žvilgsniu paskui saulės zuikučius guli šuo, toks pat nesusakomo amžiaus mišrūnas... Tas vaizdas vienam jaunuoliui sėdinčiam prie savo virtuvės lango ir valgančiam skrudintą duonelę su karameliniu glaistu atrodo toks vientisas ir užburiantis, kad jis nepastebi trupančios duonelės ant ką tik užsivilktų naujų baltinių, kurie skirti tik sekmadieninėms ryto mišioms ir jam nė motais visos mamos pastagos ir barimai, tolstantys ir tylantys matomo vaizdo šešėliuose...
Pasigirdo varpai, kviečiantys rinktis pas dievą....
Jaunuolis strikteli nuo stalo, skubėdamas valiūkiškai nubraukti karamelės likučius nuo lūpų marškinių rankogaliu taip, kad dar tektų į burną ir automatiškai vienu judesiu viską brūkšteli į kelnes. Jos juodos, nieko nesimatys... pagriebia mažos sesutės ranką ir visi trys su mama išeina pasitikti dievo, kaip ir visi gatvelės gyventojai.
Praeinant pro žmogų maža mergaitė timpteli mamai už rankos ir tyliai klausia:
-Kodėl šito senuko tokios purvinos pėdos? Negi jis nežino, kad pas dievą reikia eiti nusiprausus?
Mama nieko neatsako, tik tvirčiau sulaiko mergaitės ranką ir paspartina žingsnius.
Po mišių iš bažnyčios visi žmonės į gatvę pabyra tarsi į naują pasaulį, tokie visi švytinčiais palaimingais veidais, saulė jau gan aukštai pakilusi glosto jų galvas, vėjas lengvai ridena jos popietės kaitrą jų plaukuose, o žmogus nuleistomis akimis tiesiog stebi kiekvieno jų praeinančio pėdas, kurios pasakoja ką tik įvykusio stebuklo istoriją, jo sunkios mintys akimirkai tarsi įgauna angelo sparnus ir suplasnoja lengvą žinią, tarsi gerąją naujieną:
-Jei ir aš ten nueičiau... pas dievą.... gal ir mano kojos papasakotų naują, švarią istoriją?...
Tačiau pasišokinėdamas linksmas jaunuolis pribėgęs greitai išblaško gerąją naujieną ir žaismingu basu žeria tauškučius tarsi kermošiaus saldainius:
-Dėde, o kodėl jūs čia sėdit vienas? Ar jūsų nemyli dievas? Koks jūsų vardas?
ir imeta į šalimais padėtą kadaise buvusia visai padorią kepurę suvyniotą skaidriame traškančiame popierėlyje cukrinį gaidelį, kurie pardavinėjami bažnyčios šventoriuje. Žmogus nė nekrustelėjo, tačiau šuo, krutindamas savo sausą nosį tuoj puolė tikrinti laimikio, lyžt kartą kitą, pabaksnojo iš vienos, kitos pusės, pademonstravo ilgą savo šiurkštų liežuvį per visą savo pusžilį snukį ir giliai atsidusęs vėl susmuko šalia žmogaus kojų.... Kojų, kurios pasakoja žmogui visą jo gyvenimo istoriją, kiekvienas purvas, nuospauda ar žaizda jam primena viską, kas likę širdy brangiausio. Visas jo gyvenimas iki tokių kojų atrodo toks nerealus, tarsi ne jo, tarsi knyga, kurią labai senai skaitė, per senai..., tačiau čia prieš akis yra viskas tikra, viskas liudija tikrą gyvenimą, kurį jis „turi“...
-Dėde, o kodėl jūs nenusiperkat naujų batų?
Ir ištiesęs abi kojas puola demonstruoti kruopščiai nublizgintus savo išeiginius batus, kuriuos jam nupirko tėtis va anoj visai beveik priešais esančioje batų parduotuvėje. Tada strykteli ir kaip koks nenuorama puola visaip makaluoti tas kojas ir aiškina, kad šitie judesiai vadinami yra šiuolaikiniu šokiu, kokių jie išmoko mokykloje.
-Kai turėsiu panelę, aš ją nusivesiu į diskoteką... Dėde, kodėl jūs nevalgot saldainio?
Jis pasilenkęs čiumpa jį ir puola vynioti traškantį popierėlį, numeta jį nepastebimai atbula ranka ir duoda nerimstančiam iš smalsumo vizginančiam uodegą šuniui jį lyžtelt ir kad užsikvotoja net atsilošęs... tada lįžteli pats įsitikinti ar ir šis toks pat skanus kaip ką tik suvalgytas ir paduoda žmogui... Žmogus, raginamas jaunuolio žvilgsniu priglaudžia saldainį prie sausų suskerdėjusių lūpų.. Pradžioje tas saldumas, papuolęs į kiekvieną lūpų dykumos plyšelį atrodo kad degina, bet ... žmogaus veidas tarsi iš vidaus pašviesėja, lyg atvertus naują knygos lapą, kuris ilgai buvo paslėptas nuo saulės. Ir tikrai, žmogus pamatė naujo puslapio istoriją-kaip jis su patogiais sportiniais bateliais lekia miesto parku mėtydamas į tolį pagalį 100 kartų, kurį laimingas šuo vis atneša ir atneša jam atgal.....
-Dėde, jūs gi irgi galit nusipirkti batus va toje parduotuvėje, pažiūrėkit, visa saują pinigų jums žmonės pridėjo?
Žmonės, kurie po sekmadieninių mišių grįžę į namus kuria savo istorijas, kol žmogus, kasdien matomas pro jų langus savo istoriją tik skaito... pėdose....
Yra tokių, kurie jo net nepastebėjo, yra tokių, kurie jį „supranta“, yra tokių, kurie pyksta ir yra tokių, kurie patys savo mintyse kuria to žmogaus istoriją... -<<vargšas benamis senis... >>, <<ko jis čia sėdi diena iš dienos mūsų padorioje gatvelėje?... >>, <<kažin kiek jam metų? >>, <<tikriausiai jis buvęs alkoholikas ir jo vaikai jo atsisakė?... >>, <<kažin ar jis nesėdėjęs kalėjime? Ar saugūs mano vaikai? Reikės pasidomėti.... >>, <<na bet kokie negailestingi tie mano kaimynai, juk jie vieni turtingiausių miestelyje, ko jie nenuperka jam batų? Negi nemato, kad žmogui reikia? >>, <<o, reikia peržiūrėt savo spintą, rasiu bent jau kojines tam seniui, nes nekaip atrodo su tom purvinom kojom>>, <<Negi jam čia nenuobodu? Eitų sau kur pasivaikščiot... >>, <<sėdi čia prieš pat mūsų parduotuvę kaip koks priekaištas, kaip antireklama... >>,
„Tas šuo tikriausiai jo geriausias draugas“-pagalvojo jaunuolis ir linksmai nustraksėjo namo, mamos per langą pakviestas sekmadieninių šeimos pietų....
...
O žmogaus veidu nuriedėjo nepagaunamas saulės zuikutis, saulė niekaip nepačiumpa jo išbučiuoti... Ach koks jis išdykėlis ....

(2018. 08. 26)