Man šioj vietoj niekad nebuvo smagu.
O paskutiniu metu – kažkodėl patinka.
Būdavo, pro šalį eidamas įsmingu
mintimis praeitin ir visur matau kaltininką
priežasčių. O antroji vieta už šios
po senovei tokia pat atgrasi. Stovi. Ją
noras praeiti lyg rūbą tiesiog sunešios
ir niekas nepasiges manęs šioj vietovėje.
Ir taip toliau. Vietų karoliai. Visi jie
peizažų fragmentais gulėti galėtų,
jei su pilkumom be pabaigų susiję
nebūtų, jei nesiruoštų glausti per lietų.
O ir šiaip su geromis vietomis ne kažkas.
Jas beveik visas priglaudė loterijos.
Iš priekio ateinantis tipas atrodo ieškąs
to paties. Vietų. Visos pastėrę jos.