Pranašai aušrų
Naktim paklojo žemei -
Budėkim žmonės.
2022-03-19
* * *
O, dangau atleisk,
Šiąnakt – aš toks mažytis,
Nepuolu galynėtis su tavim,
Lyg kenčiantis žmogus,
Gelmes tavas išvydęs,
Erdves užgriozdinu liūdnom mintim...
Žvaigždes lyg pirmą kart regėčiau –
Lyg gąsdintų šešėlis nebūties;
Nors gyvenu ir man netrūksta nieko –
Iš kur tada tokia darnos griūtis?..
Širdyj – griaudu, o galvoje – chaosas,
Lyg angio neužčiuopiu priežasties –
Jeigu gali, į žemę leiski šviesą –
Jos kritime svajonė išryškės...
Ištarsiu ją – išnyktų rūkas,
Atgaučiau ugnį, greitį ir jėgas...
Ar pameni? – sėdėdavom prie kūdros
Ir atspindyj žvejodavom skrajojančias lėkštes...
Žiliui, fantazijos ir realijos gyvenime ir tinka, ir yra neatsiejamos, taip, panašiai, kaip religija ir kasdiena, taip, panašiai, kaip tavo tiesos ir naujai išgirsta, tau priimtina, bet dar tavo nepatikrinta... ant kiek žmogus dairais į šonus ir ant kiek realijos tave varžo. šis santykis priklauso dar nuo amžiaus ir supančios aplinkos.
Šis parašymas - tai ne tavęs nuneigimas, bet tolerancijų tarp tavęs manęs, tarp rašančių-skaitančių praplėtimas, jei jis tik reikalingas...
Iki, malonu - kad skaitai. Pastabos - man visada reikšmingos, juk tiek metų dirbau vienas.