Lėlių namai

Trevoras, pažadintas neaiškios kilmės pašalinio garso, iš lėto pramerkė akis. Saulės šviesa nenoriai skverbėsi į vidų pro tarpelius tarp žaliuzių. Kol sąmonės būsena keitėsi nuo mieguistos, iki dalinai funkcionalios, iki budrios, pirmas signalas pasiekęs smegenų kamieną buvo nuo priešistorinių laikų genuose užkoduotas impulsas, verčiančiantis nedelsiant įvertinti supančią aplinką. Greitai apžiūrėjęs kambarį Trevoras jokių pavojų nepastebėjo ir su palengvėjimu padėjo galvą atgal ant pagalvės. Demianas sėdėjo kojūgalyje ant čiūžino kampo ir šaukštu maišė dribsnius tamsiame dubenėlyje. Abu atpratę anksti keltis, į dienos srautą įsiliedavo gerokai po pietų. Pokalbis prasidėjo nuo standartinio tokiai situacijai klausimo.

- Kelinta valanda? - paklausė Trevoras sėsdamas ant pagalvės.
- Po dviejų, - atsakė Demianas prieš nurydamas dribsnius nuo šaukšto.

Trevoras akimirką stebėjo kaip juda Demiano žandikaulio raumenys jam kramtant maistą, tačiau užklupęs žiovulys privertė užsimerkti ir pasiduoti jam. Trevoras atsirėmė nugara į sieną ir prisitraukė arčiau kojas. Nesulaukdamas įsiveržimo paaiškinimo, jis nusprendė patikrinti savo telefoną, kurio ekrane pamatė tik pranešimą apie baigiančią išsikrauti bateriją. Baigęs valgyti pusryčius, Demianas padėjo dubenėlį ant grindų sau prie kojų, sudėjo delnus kartu, ir nežiūrėdamas į pašnekovą pradėjo dėstyti savo susirūpinimą.

- Juk žinai, kad mums patinki, bet tikriausiai pats supranti, jog tai ilgai nesitęs. Vyrukai jau kurį laiką ragino mane su tavim pasikalbėti, tačiau, tiesa sakant, nenorėjau veltis su tavimi į konfrontaciją, tikėdamasis, kad pats susiprasi.

Demianas atsisuko į pašnekovą tikėdamasis išvysti kokius nors susirūpinimo požymius jo veide, kas įtikintų, jog jis supranta susidariusios situacijos rimtumą, tačiau nieko panašaus neįžvelgė. Trevoro veidas buvo ramus kaip ir prieš tai. Šiek tiek susierzinęs, Demianas atsiduso ir tęsė toliau.

- Tavo kuriamas turinys jau kurį laiką, švelniai tariant, yra visiškas šlamštas. Kai pradėjome mūsų partnerystę, leidau tau aiškiai suprasti, jog iš tavęs bus reikalaujama palaikyti atitinkamus standartus, bet atrodo, kad nustojai kreipti į tai dėmesį ir visiškai apsileidai.

Demianas vėl nutilo ir nusisuko į durų pusę prieš užkišdamas plaukų sruogą pirštais už ausies. Trevoro dėmesys blaškėsi po minimaliai apkrautą kambarį, bandant apskaičiuoti potencialaus išsikraustymo laiko ir pastangų porekį. Paskutinis persikraustymas privertė persvarstyti kiekvieno daikto vertę kasdieniniame gyvenime, todėl dabar daiktų turėjo tik tiek, kiek per mažiau nei dešimt minučių galėtų sudėti į lagaminą ir iš čia pasišalinti. Bandydamas atrasti minčių seką privedusią prie tų apmąstymų, Trevoras suprato, jog Demianas vėl pradėjo kalbėti, tačiau jam nebuvo aišku kiek ilgai tai jau trūko.

- Nei peržiūrų, nei reakcijų tavo vaizdo įrašai negeneruoja, galiu parodyti statistiką, nori? - Demianas paklausė ištraukdamas telefoną iš šortų kišenės.

Trevoras nieko neatsakė, ir suspaudęs lūpas lėtai pasukiojo galvą.

- Aš irgi neturėčiau ką į tai atsakyti, tiesą pasakius, man būtų gėda dėl tokių rezultatų, nežinau turėčiau motyvacijos tęsti veiklą. Nesitikiu, kad turėsi tam kažkokį paaiškinimą, net jei ir turėtum, nesu nusiteikęs klausytis pasakų, todėl padarysim štai kaip: skelbiu tau ultimatumą - turi savaitę parodyti kokius nors realius pagerėjimo požymius, parodyk mums, kad esi nusiteikęs neprarasti mūsų pasitikėjimo. Turi tik septynias dienas, nei daugiau, nei mažiau, - Demianas žvilgtelėjo į telefono ekraną prieš padėdamas jį atgal į kišenę, - pradedant nuo šios akimirkos.

Demiano balsas kurį laiką aidėjo Trevoro galvoje, tačiau galiausiai nutilo sulig tolstančiais žingsniais koridoriuje. Trevoras nusileido ir vėl atsigulė lovoje. Pagalvė prisitaikė prie galvos formos ir svorio. Oras viduje jau buvo spėjęs kaip reikiant įkaisti, ir bandyti vėl užmigti nebuvo prasmės, todėl nusimetęs nuo savęs antklodę, jis ryžtingai atsistojo ir po kojomis pajuto glotnias ir vėsias plyteles.

Trevoras atsikraustė paskutinis, todėl jam atiteko kambarys tolimiausiame namo krašte, iš kurio norint pasiekti svetainę ar virtuvę, reikėjo pereiti ilgu koridoriumi, tarp iš abiejų pusių įsikūrusiomis įvairiomis pagalbinėmis patalpomis, skalbykla, dviem sandeliukais, kambariu su boileriu. Įpusėjus kelionę, pradėjo girdėtis iš namo gilumos sklindantis šurmulys.

Svetainėje, ant juoda oda aptrauktos sofos, priešais ant trikojo įtaisytos kameros, sėdėjo vienas iš namo gyventojų Tomas. Išsišiepęs, jis su pasididžiavimu ant nuogos krūtinės tepė antrą dantų pastos sluoksnį. Pirmas jau buvo spėjęs išdžiūti, o kraštuose atsiradę įtrūkimai Tomui judant vis gilėjo. Ant staliuko, aplink trikojį kameros stovą, gulėjo išdeliotas įvairių tūtelių ir buteliukų arsenalas su medicininiais ir kosmetiniais preparatais. Trevorui prisiartinus, jo šešėlis atsimušė į staliuko kraštą. Nors šešėlis buvo toli už kameros objektyvo ribų, Trevoras žengė staigų žingsnį atgal ir apsisukęs išėjo į kiemą pro slenkančias stiklines duris.

Prie šoninių durų, kur namo kraštas metė įstrižą šešėlį, Donis su Džonu repetavo pokštą, kurio metu Doniui atidarius duris, Džonas turėtų mesti balioną, pripildytą vandens ir pomidorų padažo mišinio Doniui į veidą, po ko pastarasis turėjo pradėti vytis sprunkantį Džoną ir pakeliui užkliūti už tarp dviejų kolonų įtemptos virvės. Filmavimą buvo planuojama pradėti po kelių valandų, kai saulė atsidurs tiesiai virš kiemo. Filmavimo logistika buvo iš anksto suderinta su namo gyventojais, kurie filmavimui prasidėjus, privalėjo laikytis atstumo nuo veiksmo vietos. Patį pokštą buvo nuspręsta filmuoti dviem segmentais. Pirmas segmentas pasibaigtų prieš prasidedant persekiojimui, ir būtų filmuojamas dviem kamerom - viena iš namo vidaus, kita prie pat durų. Nufilmavus pirmąją dalį, kameros turėjo būti perneštos į kiemo gilumą, prie baseino ir į patį kiemo galą, prie vartelių vedančių į gatvę.

Kol kiti užsiėmė savo kūrybą, Trevoras jiems buvo tiek pat pastebimas, kiek palmės šešėlis šokantis ant sienos. Demiano ultimatumo grėsmė dar nebuvo spėjusi išblėsti, ir tą akimirką kėlė neapsakomą diskomfortą, tai buvo vienintelis tamsus debesis Trevoro gyvenime. Jius priėmė betikslį, hedonistišką egzistavimą kaip naturalią būseną, neuždavinėdamas nereikalingų klausimų ir nieko papildomai nereikalaudamas. Jis turėjo savo vertę, jis buvo tuo įsitikinęs, tačiau puikiai suprato, jog nepakeičiamų nebūna. Įmerkęs kojas iki kelių į vėsų baseino vandenį, jis atsigulė ant nugaros ir žiūrėjo į dangų laukdamas gyvybinės energijos proveržio, trykštančio iš sielos branduolio kai fizinė žmogaus forma atsiduria prie bedugnės krašto.

Trevorui pusiau snūduriuojant, mintys klajojo ieškodamos kūrybinio įkvėpimo. Saulė kaitino jo įdegusią odą. Nenumaldomai artėjo akimirka kai reikės palikti kiemą, apie tai bylojo ir nurimęs šurmulys, kuriam vietą užleido įtemptas pasiruošimo ir susikaupimo etapas. Nelaukdamas kol bus išprašytas, Trevoras tingiai pakilo ir patraukė atgal į namo vidų, kur persirengęs susirado savo riedlentę ir pajudėjo papludimio link. Turėdamas pasirinkimą tarp ‘dabar’ ir ‘vėliau’, jis visada rinkdavosi ‘vėliau’, tačiau tą akimirką jo laukė kova su neišvengiamybe.

Sėdėdamas ant suoliuko priešais lentomis išklotą taką, Trevoras filmavo jį supančią aplinką tikėdamasis sulaukti įkvėpimo antplūdžio. Taip prabėgo ne viena valanda ir dangus virš horizonto nusidažė ryškiai oranžine spalva, o šešėliai pailgėjo ir suplonėjo. Aplink nevyko nieko įdomaus, kol netrukus telefono ekrane pasirodė du žmonės. Pakėlęs akis Trevoras pamatė benamių porelę kurią kartais matydavo apylinkėse. Vyro veidas dažniausiai buvo nusėtas mėlynėmis, nubrozdinimais ir kitais muštynių trofėjais, jo draugė visada nėščia.

Abu atsisėdo prie vienos iš stacionarių šachmatų lentų. Vyras iš kuprinės gilumos ištraukė violetinį medžiaginį maišelį, ir apvertęs jį aukštyn kojom, iš jo iškratė šachmatų figūrėles. Figurėlėms nusileidus ant žaidimo lentos, moteris prispaudė jas rankomis neleisdama joms išsibarstyti. Trevoras jautėsi kaip operatorius filmuojantis laukinį gyvenimą, tyrą ir nesudrumstą civilizacijos spaudimo. Jis jautė kaip padažnėjo jo širdies ritmas, lyg nujausdamas artėjančią kažko kulminaciją. Moteris rūkė vieną cigaretę po kitos, neatitraukdama nuo savo draugo rankų, kurios laikydamos šachmatų figūrėles, demonstravo įmanomus ėjimus. Po visų išaiškinimų, prasidėjo pirmas žaidimas, lėtas ir nerangus. Kiekvieną moters ėjimą sekė klausimas, šypsena ir kikenimas.

Dangaus spalva iš oranžinės, nepastebimai pasikeitė į raudoną, kol galiausiai matėsi vien tik žaidėjų siluetai ir prie jų šokantys oranžiniai, smilkstančių cigarečių galiukai. Kaitra staigiai užleido vietą žvarbiam vėjui, pučiančiam iš vandenyno pusės. Bangų ošimas užgožė visus aplinkinius garsus. Stiprus vėjas Trevoro mintyse išprovokavo įvairius apokaliptinius scenarijus, kuriuose pagrindinius vaidmenis atliko ekstremalios gamtos stichijos. Apgautas filmų ir televizijos, jis tikėjo, o gal tikėjosi, jog spontaniškai, be jokių įspėjimų, pasauliui gali ateiti galas.
Už nugaros, viena po kitos, užsižiebė įvairiaspalvės neoninės restoranų ir barų iškabos. Užsidegė gatvės žibintai. Žmonės iš papludimio traukė į pastatų vidų. Pakėlęs akis, Trevoras pamatė priešais jį stovinčius vyrą ir moterį.

- Kam mus filmuoji? - balsu, kokio ir tikėjosi Trevoras, paklausė moteris.
- Ką? - suglumęs, nedelsdamas atšovė Trevoras.
- Melinda klausė kodėl mus filmuoji, - savo draugei pritarė vyras.

Trevoras negalėjo jiems atsakyt, ne dėl to, kad turėtų ką slėpti, bet dėl to, jog nuoširdžiai pats nežinojo filmavimo tikslo. Jie abu skleidė sunkaus gyvenimo energiją ir atrodė daug vyresni nei Trevoras iš pradžių manė.

- Filmuoju dokumentinį filmą, - pagaliau atsakė Trevoras.
- Apie ką? - sinchroniškai paklausė vyras ir moteris.
- Apie Los Andželą.

Abu šis atsakymas nuramino ir jų priešiškumas atslūgo, o gal net privertė juos pasijusti labiau ypatingais, dokumentiniame filme atstovaujant savo miestą.

- Gali parodyti ką nufilmavai? - nevejodama paklausė Melinda sėsdama Trevorui iš dešinės.

Vyras įsitaisė iš kairės. Nuo abiejų dvelkė cigarečių dūmais ir organizmą paliekančiu alkoholiu. Trevoras nepastebimai koja prispaudė kuprinės petnešą prie žemės.

- Nebijok, nenorim tavęs apvogti, - nuramino vyras, pastebėjęs Trevoro nepasitikėjimą jais. - Aš Robertas Rokfeleris, - atkišdamas ranką tarė vyras, - Čia mano mergina Melinda, - paaiškino Bobas, rodydamas kitos rankos pirštų į savo draugę.

Jausdamas nešvarią, riebaluotą ir liguistai šiltą vyro ranką savo rankoje, Trevoras kovojo su impulsu kuo greičiau ją paleist ir nusišluostyt delną į kokį švarų paviršių. Melinda galbūt suprasdama jų ir Trevoro socialinio statuso skirtumus, o galbūt vadovaudamasi modernaus bendravimo tradicijomis, tiesiog atkišo Trevorui kumštį.

Laikydamas telefoną toliau nuo savęs, vieną po kito Trevoras leido tą dieną filmuotus vaizdo įrašus. Robertas su Melinda telefono ekrane atidžiai stebėjo nepažįstamus žmonės, pažįstamose vietose, užsiimančius savo reikalais, nematančius, o gal nekreipiančius dėmesio į tai, jog yra filmuojami. Netrukus jų akys sužibėjo entuziazmu pamačius save vaizdo įraše. Abu stebėjo kaip jie darosi vis mažiau matomi tamsėjančio dangaus fone, kol galiausiai abu išnyko. Robertas su Melinda atsilošė su pasitenkinimu lyg būtų nuveikę kažką didingo, lyg būtų pamatę kažką neįprasto. Tokia buvo Trevoro Los Andželo versija, kuri nesutapo su Roberto versija.

- Einam, parodysim tau Los Andželą kokio nesi matęs, - pasakė Robertas su entuziazmu suplodamas delnu sau per šlaunį.

Po kurio laiko trijulė stovėjo prie Santa Melida baro durų. Iki tos akimirkos Trevoras nežinojo apie tos vietos egzistavimą. Priešais juos stūksojo nušiūręs vieno aukšto pastatas su grotomis ant langų ir smaragdinės spalvos iškaba virš durų. Geltonos sienos, atlaikiusios laiko ir jūros druskos šturmą, per visus tuos metus prarado savo pirmykštį ryškumą. Plastikinės mėlynos statinės sustatytos iš abiejų įėjimo pusių slėpė savo paskirtį nuo Trevoro.

- Aš pasakiau Melindai, jog laimėjęs, nupirksiu jai šį barą, net nereikės keisti pavadinimo, - su pasididžiavimu pasakė Robertas mojuodamas šusniu loterijos bilietų tarpusavyje surištų juoda plaukų gumyte. - Niekada neišmetu bilietų, nesvarbu ar jis laimingas ar ne.
- Baik, - droviai šypsodamasi jį bandė nuraminti Melinda.
- Neturiu ko gėdytis, tu irgi neturėtum, aš myliu šitą moterį, - apkabino Melinda aplink kaklą ir prispaudė jos veidą sau prie krūtinės.

Baro interjeras atrodė dar labiau beviltiškai nei jo išorė. Viduje, vienodu atstumu vienas nuo kito, pritvirtinti prie grindų stovėjo keturi staliukai. Kiekvienas iš jų aptrauktas languotą viniline staltiese. Palei tolimiausią sieną, per visą jos ilgį, driekėsi baras su trimis baro kėdėmis velvetiniais apmušalais, kurių pirmykštę spalvą galėjai įžiūrėti tik iš arti. Keli žmonės sėdėjo šen bei ten, žmonės kurie labiau priminė šešėlius, o ne gyvus organizmus. Tai nebuvo vieta kurią žmonės rinktųsi atšvęst kokios nors progos, šią vietą rinkosi žmonės kenčiantys nuo galutinės stadijos dvasinio nepakankamumo. Tai buvo vieta kurią dažniausiai paliekama su kieno nors kito pagalba, kai sąmonės ir fizinio kūno ryšis išsibalansuoja, kai motorinės kūno funkcijos veikia nepriklausomai. Robertas su Melinda visus reguliarius lankytojus pažinojo taip pat gerai, kaip ir anie pažinojo juos, tai buvo vienintelė bendruomenė kuriai jie priklausė savo noru.

Robertas persisvėręs per barą pagriebė tris stiklines bei skaidrų butelį be etiketės pripildytą tamsiai rudu skysčiu ir numetęs suglamžytą kupiūrą ant baro atsisuko į Trevorą su Melindą.

- Dabar galėsime pasikalbėti kaip pridera, - tarė jis iškilmingai, aukštai, lyg trofėjus, pakeldamas taures ir butelį.

Visų trijų gyvenimo istorijos buvo šiek tiek panašios, visi į Los Andželą atvyko svajodami išgarsėti, be jokio plano ar įgūdžių, tik Melinda su Robertu tame kelyje gerokai lenkė Trevorą, kurio horizonte tik pradėjo matytis neramumai.

Trevoras iš jų sužinojo, jog tuo metu pora gyveno automobilyje kuris jau kurį laiką neužsivedė, o galimybių jo sutaisyti neturėjo. Melindai stacionari stovėjimo vieta patiko, nes, jos žodžiais, tai buvo panašiau į tikrus namus, kuriuos visada randi toje pačioje vietoje, taipogi tai turėjo pragmatinį privalumą, kadangi niekas negalėjo pavogti jų automobilio. Jie turėjo visą arsenalą būdų kaip užsidirbti pinigų pragyvenimui. Jie elgetavo, jie vogdavo iš parduotuvių, automobilių ir statybviečių, jie pirkdavo loterijos bilietus. Tačiau kartas nuo karto, užklupus ekstremaliam nepritekliui, reikėdavo imtis rimtesnių nusikaltimų. Melinda tomis beviltiškomis akimirkomis užsiimdavo prostitucija, Bobas plėšdavo atokiau įsikūrusias parduotuves ar degalines. Kartais jų aukomis tapdavo turistai per toli nuklydę nuo pagrindinių miesto traukos objektų, jie būdavo lengviau paveikiami agresijos, prie kurios vietiniai jau buvo įpratę.

Robertas žinojo, jog šaunamojo ginklo panaudojimas, ar net jo turėjimas nusikaltimo metu yra sunkinanti aplinkybė, užtraukianti daug griežtesnę bausmę, todėl tokio nusikaltimo metu gautas grobis greitai išsękdavo nesėkmingai bandant nuslopinti paranoją ir nerimą sintetinėmis priemonėmis. Visą tai pasakodamas Robertas atrodė sunerimęs, neaišku ar dėl ateities, ar dėl dabarties. Jis vis dažniau nutraukdavo pasakojimą, o tęsdavo tik giliai atsidusęs.

Už lango, danguje pasirodė pirmieji auštančio ryto motyvai. Nuovargis užplūdo Trevoro kūną ir sąmonę. Mintyse pradėjo formuotis išėjimo strategija, tačiau nežinodamas svetimos vietos papročių ir kultūros, nenorėjo įžeisti poros ir nusprendė dar kuriam laikui pasilikti. Robertas kalbėjo nesustodamas. Jis atskleidė, jog šachmatų figūrėles rado violetiniame medžiaginiame maiše numestame šalia šiukšlių dėžės. Radinys šiek tiek nuvylė, nes jame trūko žaidimo lentos, bet užtat tai pastūmėjo tą dieną aplankyt paplūdimį kur jie sutiko Trevorą. Žaisti šachmatais Robertas išmoko kalėjime, kur atliko pusantrų metų įkalinimo bausmę už narkotinių medžiagų laikymą, Melinda iki tos dienos nebuvo laikiusi žaidimo figūrėlių, bet Roberto manymu turėjo potencialo. Melinda nusižiovavo ir padėjusi galvą Robertui ant peties, užsimerkė.

Staiga du vyrai sėdėję trijulei iš kairės pašoko iš savo vietų ir nuskubėjo į lauką, kur ne visai netikėtai kilo muštynės. Likę lankytojai tingiai pakilo nuo kėdžių ir lėtai patraukė prie išėjimo, tikėdamiesi, jog viskas pasibaigs prieš pasiekiant tikslą. Robertas su Melinda nebuvo išimtis. Kol Trevoras susirinko savo daiktus, poros jau nesimatė. Palikęs dvidešimt dolerių ant stalo po tuščiu buteliu, jis iškišo galvą pro duris - Melinda su Robertu stovėjo atsukę nugaras į jo pusę. Trevoras išėjęs, nedelsdamas pasuko į priešingą pusę ir energingu tempu nužingsniavo tolyn. Jam tai atrodė tinkama jų bendro vakaro kulminacija.

Kurį laiką Trevoras klaidžiojo nepažįstamomis gatvėmis, įsitempęs, kruptelėdamas kas kartą atsitiktiniam garsui nutraukus jo intensyvų minčių srautą. Galiausiai gatvės žibintų skleidžiama šviesa pradėjo šviesti ryškiau, pastatų fasadus puošė vis mažiau grafičių, šaligatviai po kojomis pasidarė mažiau išklibę. Daug klausimų liko neatsakyti, tačiau reikėjo pasitenkinti tais atsakymais kuriuos gavo. Pasiekęs tą vietą kur gatvė kirtosi su gatve vedančia namo, Trevoras paskutinį kartą žvilgtelėjo per petį į tą pusę iš kurios atėjo, ir padėjęs riedlentę ant asfalto pasileido žemyn gatve.

Namie nedegė nei viena šviesa, nemiegoti tokiu metu net Trevorui atrodė nenaturalu. Autonomiškai, be tiesioginės namo gyventojų intervencijos, buitinių prietaisų viduje zvimbėjo motorai, o išorėje mirgsėjo lemputės. Trevoras trumpam sustojo virtuvėje ir atsirėmęs alkūnėmis į stalviršį stebėjo kaip kyla saulė. Miegas dar akimirkai galėjo palaukti. Jis norėjo tikėti, jog diena nepraėjo veltui, jog pailsėjęs galės iš jos pasisemti kokių nors įžvalgų, jog tą dieną įskelta žiežirba netrukus peraugs į liepsną. Tačiau nuovargis neleido susikaupti, neileido galvot apie ateitį, Trevoras turėjo jam paklusti.

Padrikų minčių srautui nurimus, organizmas netrukus perėjo į ramaus ir gilaus miego būseną, tačiau neilgam. Pasigirdus kas staiga iš miego prikeltam Trevorui atrodė kaip šūviai, jis pirmiausia instinktyviai užsidengė galvą rankomis, o tada pradėjo žvalgytis aplinkui ieškodamas pavojaus šaltinio. Per dūmus matėsi tik prie lovos stovinčio žmogaus siluetas, su neaiškiu daiktu rankoje. Staiga į situacijos vertinimo procesą nekviestas įsiterpė prisiminimas iš purvino ir slegiančio baro, įnešdamas informaciją apie sunkinančią ginklo panaudojimo nusikaltimo metu aplinkybę. Jei pavyktų išsiaiškinti užpuoliko tapatybę, galutinai būtų užtikrinta ramybė, žinant kokia bausmė gręsia nusikaltėliui. Trevoras bandė aklai spirti įsibrovėliui, tačiau pamatęs artėjantį smūgį, numatytas jo gavėjas vikiriai pasislinko į šalį. Paveikti aitrių, sudegusio parako, dūmų, vienas po kito įsijungė dūmų detektoriai. Pasigirdo kelių žmonių juokas. Kažkam atidarius langą, toksiška migla išsisklaidė atskleisdama įsibrovėlio tapatybę. Priešais Trevorą stovėjo Demianas laikantis rankoje telefoną. Už jo - likę namo gyventojai. Pamatę, jog Trevoras vis dar miega, jie nusprendė susprogdint kelias petardas jo kambaryje ir nufilmuoti jo reakciją.

Po tos dienos įvykių Trevoras nenorėjo būti namie su kitais, todėl nusprendė grįžt į papludimį, į tą pačią vietą iš kurios dieną prieš stebėjo Robertą su Melindą, bandydamas priversti tos dienos įvykius pasikartoti. Porai nepasirodžius, jam buvo kilusi mintis vėl aplankyti barą Santa Melinda, tačiau net norėdamas nebūtų radęs ten kelio. Žemėlapyje baro tokiu pavadinimu rasti nepavyko. Vis dar jausdamasis pavargęs, Trevoras atsigulė ant suoliuko ir žiūrėjo į dangų. Vandenynas ošė kaip ir vakar, palmių lapai šnarėjo taip lyg pasaulis per dieną nepasikeitė, mėlyno dangaus fone pasirodė lėktuvas, kuris greitai dingo iš matymo lauko. Kur skrido visi tie žmonės? Nuo pilnavertiško atsipalaidavimo jį skyrė sprendimai, kuriuos reikėjo priimti norint įveikti artėjančias netolimos ateities negandas. Įvairūs variantai buvo atmesti kaip netinkami, kol galiausiai beliko vienintelis, kuris turės ne tik trumpalaikį poveikį, tačiau įtakos ir visą likusį gyvenimą. Likusi dienos dalis buvo paskirta plano sudarymui. Saulei dar nespėjus pradėti leistis, planą nuo jo išpildymo skyrė valandos bei drąsos ir ryžto trūkumas, kurį Trevoras bandė užpildyti įtikinėdamas save, jog kito pasirinkimo paprasčiausiai neturi, nors buvo tikras, jog po daugelio metų, o gal anksčiau, mintimis sugrįžęs į tą akimirką, supras, kad turėjo iš ko rinktis.

Pakeliui namo, Trevoras aplankė kelias vietas, kuriuose buvo laikomas nuolatiniu klientu, kur jo įžymybės statusas suteikė tam tikrų privilegijų. Darbuotojų entuziazmas pamačius jį tarpduryje buvo proporcingas laikui, praėjusiam nuo paskutinio apsilankymo. Kelios žavios lankytojos ir darbuotojos paprašė Trevoro nusifotografuoti kartu, už ką atsilygino bučiniu į skruostą. Kelios iš tų kelių pasiūlė susitikti vėliau ar prisėst prie jų. Trevoras žinoma mandagiai atsisakė, tačiau nepaisant to, jos vis tiek jautė poreikį palikti jam savo kontaktinius duomenis, Trevoras tam nesipriešino.

Gavęs pakankamai dėmesio, Trevoras nusprendė praleisti vakaro likutį kitur, kur bus mažiau atpažįstamas. Baras pavadinimu Studija atrodė vienintelė vieta apylinkėse atitinkanti standartus. Tai buvo vieta traukianti pagyvenusius turistus iš kontinento gilumos. Pompastiškos dekoracijos turėjo jiems priminti jų jaunystės Holivudo versiją. Kiekvieną dieną tos dekoracijos buvo keičiamos kitomis, atspindinčiomis to vakaro temą, todėl apsilankius čia bet kurią savaitės dieną, atsidurdavai vis kitokiame kinematografiniame pasaulyje. Kiekvieną vakarą čia vykdavo įspūdingas šou su specialiais efektais. Po septynių dienų ciklas grįždavo į pradinį tašką. Pagyvenę turistai mėgo šią vietą, jie energingai, plačiai šypsodamiesi, plojo kareiviais, gangsteriais ar ugnies rijikais persirengusiems darbuotojams, jie čia išleisdavo daug pinigų, per vieną vakarą jie padarydavo didžiąją dalį savo kelionės nuotraukų. Tačiau dar prieš dešimtą valandą vakaro, pasibaigus šou, vienas po kito, pagyvenusių vyrų ir moterų veidai persikreipdavo nuo žiovulio, o akys nukrypdavo į laikrodžius, besilaikančius ant rankų elastinių dirželių pagalba. Padavėjams tai buvo ženklas pradėti skaičiuoti sąskaitas ir pasitelkus paskutinius entuziazmo rezervus, įtempus skruostus plačiai šypsenai, trumpai šnektelėti su staliuką užimančiais lankytojais apie vakaro įspūdžius ar jų kelionės eigą. Beveik visada sulaukdavo tokio paties atsakymo - “Ten iš kur mes atvykome nėra nieko panašaus. Būtinai sugrįšime. ”, į ką visada automatiškai atsakydavo “Būtinai lauksime”, prieš nueidami prie kito staliuko ir kartodami pokalbį iš naujo. Po visko, pavargę klientai grįždavo į savo viešbučio kambarius pilni įspūdžių ir greitai užmigdavo.

Kol padavėjai užkulisiuose skaičiavo to vakaro arbatpinigius, Trevoras įžengė į pustuštę baro terasą ir atsisėdo prie nuošaliausio staliuko. Tos nakties tema buvo “Tūkstantis ir viena naktis”. Paėmus nuo stalo krištolinį rutulį, kuris nuo vėsaus oro sklindančio iš vandenyno pusės pasidengė kondensacija, jis išslydo Trevorui iš rankų ir atsitrenkęs į stalą, nuriedėjo tolyn į terasos centrą kur sustojo prie padavėjo kojų. Trevoras krūptelėjo, tačiau padavėjas nesusimąstęs grąžino rutulį į jo vietą ir kalbėdamas su pažįstamai draugišku tonu, nuramino, jog tai nutinka dažnai ir Trevorui nėra dėl ko jaudintis.

Vieną po kito Trevoras maukė alkoholinius gėrimus, kol prieš keletą valandų sugalvotas planas pradėjo atrodyti pateisinamas, o tada paaukštino pavarą. Susirūpinęs padavėjas bandė įkalbėti sulėtint tempą, tačiau Trevoras patikino, jog neketina kelti jokių jokių problemų ir numetęs ant stalo šūsnį suglamžytų kupiūrų, įtikino padavėją, jog suma ne tik padengs jo sąskaitą, bet ir liks nemenka grąža, kurią padavėjas galės pasilikti sau. Padavėjas neprieštaravo.

Užplūdus emocijoms, Trevoras bandė užmegzti pokalbį su vieninteliu likusiu lankytoju, tačiau bandymas buvo vienpusis, potencialus pašnekovas niekuo neprisidėjo prie pokalbio, nežinia ar klausėsi, nežinia ar išvis egzistavo. Kakta atsirėmęs į stalą, Trevoras pasakojo apie neseniai patirtas nuoskaudas ir gyvenimo nesąžiningumą. Pakėlus galvą nuo stalo, kito lankytojo jau nebuvo, galbūt jis išėjo, o gal sugrįžo į Trevoro vaizduotės gilumą kur jam ir buvo vieta. Įskaudintas tokios išdavystės, Trevoras nerangiai pakilo nuo stalo pasiruošęs eit namo. Baro terasa netrukus pavirto į gatvių labirintą, kuriame Trevoras klajojo petimi remdamasis į sienas, taip bandydamas išlaikyti pusiausvyrą ir surasti kelią namo. Kažkur lojo šunys. Automobilių žibintai atakavo akinančia šviesa. Galiausiai grindinys suminkštėjo ir kūnas atsisakė tęsti kelionę. Trevoras griuvo veidu žemyn į paplūdimio smėlį, ir akimirksniu užmigo.

Klykiančios žuvėdros inicijavo pabudimo procesą. Pirma ant visų keturių, tada ant kojų, Trevoras pakilo nuo žemės, tačiau žengęs žingsnį prarado pusiausvyrą ir krito atgal. Saulė jau buvo pakilusi, tačiau dar buvo anksti. Nusivalęs smėlį nuo drabužių ir nemažą jo kiekį išspjovęs, Trevoras pabandė dar kartą atsistoti ir vis dar tvirtai nestovėdamas ant kojų, lėtu žingsniu patraukė namo. Praeinant pro baro terasą dėmesį patraukė per naktį pasikeitusios dekoracijos, ir dabar kampuose prie lubų, kaip voratinkliai, kabėjo chaki spalvos maskuojantys tinklai, o ant grindų staliukus supo plastikinės atogrąžų augalų imitacijos, scena buvo paruošta Vietnamo karo vakarui.

Trevoras nesitikėjo, jog namie kažkas jau bus pabudęs, tačiau vis tiek patikrino visų kambarius. Po greitos apžiūros, jokių anomalijų namiškių miego grafikuose nerado - viskas vyko pagal planą. Pasiėmęs iš kambario papildomą 4K raiškos kamerą ir trikojį stovą, jis įsliūkino į Demiano kambarį ir tyliai įtaisė filmavimo įrangą. Aukštesnės raiškos kamerą pastatė ant spintelės šalia lovos, kol tuo tarpu telefono, įstatatyto į Demiano batą stabilumui užtikrinti, vaizdo kamera fiksavo visą kambarį iš kampo prie durų. Viską kruopščiai patikrinęs, Trevoras kelis kartus tyliai giliai įkvėpė per nosį, o iškvėpė pro burną, bandydamas nuraminti skrandyje kylančią turbulenciją. Priėjęs prie lovos kurioje Demianas miegojo ant nugaros, Trevoras apžergė jo kūną, keliais prispausdamas rankas prie lovos. Demianas staigiai atmerkė akis, tačiau nespėjus atlikti jokio veiksmo, Trevoro pirštai ėmė spausti jo kaklą. Demianas muistės, bandydamas nuo savęs numesti užpuoliką, tačiau veltui - Trevoras tik dar labiau padidino spaudimą. Po kurio laiko Demiano kūnas pripažinęs įsibrovėlio pranašumą tiesiog pasidavė. Trevoras nustojęs jausti kaklo venose pulsuojančią gyvybę, jį paleido. Atsistojęs prie lovos jis suprato, kad kelio atgal nebėra.

Vienas po kito sekė likę namo gyventojai su kuriais susidorojo Trevoras viską dokumentuodamas vaizdo įrašuose, kol galiausiai gyvas namie liko jis vienas. Nesitikėdamas tokio nuožmaus pasipriešinimo, išvargintas, jis atsisėdo ant artimiausio tam pritaikyto baldo ir atsirėmęs rankomis į kelius sunkiai alsavo. Nuo kaktos nukrito keli prakaito lašai, kurie ištiškę ant kilimo po kojomis akimirksniu į jį susigėrė. Sekanti stotelė buvo dušas, todėl per ilgai neatidėliodamas, sunkiai pakilo ir nužingsniavo tikslo link. Būdamas naujai suformuotos visų namo gyventojų hierarchijos viršūnėje, jis nesivargino laikytis iki tol galiojusių tvarkos taisyklių ir drabužius kuriuos vilkėjo, vieną po kito, numetė pakeliui. Vanduo susimaišęs su krauju sukdamasis spirale ties nutekėjimo angą su kiekvienu apsisukimu prarasdavo dalį savo spalvos sodrumo, kol galiausiai pasidarė skaidrus - tai buvo ženklas pereiti prie galutinio plano etapo.

Sumontavęs filmuotą medžiagą į vientisą vaizdo įrašą, Trevoras kelis sykius iš eilės peržiūrėjo darbo rezultatą nuo pradžių iki galo. Dažniausiai vertinti savo darbo kokybės nesiryždavo be kitų pritarimo, tačiau šį kartą negalėjo nesididžiuoti savimi ir tuo ką pavyko pasiekti. Pasitraukus nuo kompiuterio, saulė jau buvo pradėjusi leistis ir oranžinė šviesa užliejo kambarius atsispindėdama nuo visų blizgių paviršių. Nors namie alkoholiniai gėrimai dažniausiai per ilgai neužsibūdavo, jam pavyko surasti vieną alaus skardinę, kurią atidaręs, pakėlė aukštai virš galvos žiūrėdamas pro langą.

Įkėlus vaizdo įrašą, įvykiai klostėsi daug greičiau. Suėmimas. Tardymas. Teismo laukimas.

Atribotą nuo pasaulio Trevorą glumino žurnalistų neveiklumas jo istorijos atžvilgiu, jis negalėjo suprasti kodėl jie nesirikiavo bandydami gauti išskirtinį interviu, kodėl niekas nenorėjo išspausdinti jo skubotai parašytos autobiografijos. Gavęs dalinį priėjimą prie žinių iš už sienų, Trevoras sužinojo, jog tą dieną kai buvo suimtas, internete pasklido vaizdo įrašas, kuriame vienas aukšto rango Vašingtono politikas vilkėdamas sauskelnes, su čiulptuku burnoje ir barškučiais rankose, apsimeta kūdikiu. Visuomenės įsitraukimą sustiprino tai, kad minėtas politikas priklausė įtakingų visuomenės veikėjų dinastijai, pusėlėjančiai griežtai konservatyvias pažiūras ir tradicines šeimos vertybes. Nepaisant vis didėjančio spaudimo iš rėmėjų ir kritikų, jis žūtbūt atsisakė atsistatydinti savo noru. Supratę savo veiksmų beprasmiškumą, bendražygiai, bandydami išsaugoti savo reputaciją, mėgino tokį elgesį nurašyti senatvės sukeltai protinei regresijai, vartodami tokias sąvokas kaip Bendžamino Batono sindromas, tačiau veltui. Duodamas interviu vienoje laidoje, politikas pripažino, jog panašia veikla užsiėmė nuo to laiko kai sutartis savarankiškai galėjo patvirtinti parašu. Jis pripažino, jog pajautė palengvėjimą paslapčiai išlindus į dienos šviesą. Pareiškimai išsakyti interviu metu netrukus sugeneravo didelį būrį palaikytojų, teigiančių, jog juos įkvėpė jo atvirumas ir drąsa. Politikas netgi gavo pasiūlymų tapti kelių žymių kūdikių prekių gamintojų reklamos veidu. Vienas garsus, prieš kurį laiką baigęs karjerą, holivudo aktorius, viešai paskelbė, jog sugrįžtų vaidinti pagrindinį vaidmenį jei būtų kuriamas filmas. Visa tauta užgniaužusi kvapą laukė sekančio svarbaus įvykio šioje istorijoje, todėl dauguma žiniasklaidos resursų buvo dedikuoti ten, paliekant Trevoro žudynių istoriją užnugaryje. Tipiška.