metamorfozė

Jis žengia nusidėvėjusiu kilimu į prieškambarį, kuriame kabo tas baisus suskilęs veidrodis, kurį ji paliko prieš išeidama. Jis žiūri į atvaizdą, suskilusi į šimtus paveikslėlių, bando užčiuopti akis akies krašteliu. Nori nuspręsti į kokį gyvulį žiūri šiandien. Jo psichologė patarė išmesti veidrodį, tai sakydama pateikė ir porą priežasčių: 1) sudužę veidrodžiai neša nelaimes (lyg jam jau nepakaktų gyvenimo kartėlio) ir 2) sudužęs veidrodis, kabantis prieškambary, neišvengiamai kiekvieną dieną jam primena, kad ji išėjo. Nors tai jau pakankamai baisu, veidrodis jam primena dar ir kaip ji išėjo, ir kada ji išėjo, bet niekad neatsako kodėl ji išėjo. Psichologė šito irgi nežino. Tai virsta žalingu įpročiu, prisiminti. Bet jis norėjo prisiminti ją, gal tada jis būtų supratęs kodėl.

Jis tebežiūri į veidrodį. Neranda akių. Jis pradeda verkti. Ašaros srūva jo nuovargio nuo niekad nesibaigiančio skausmo iškreiptu veidu. Jis taip pavargo, tiesiog pavargo. Sukniubęs ant susidėvėjusio kilimo jis kūkčiodamas meldėsi. Nesimeldė jis ilgai, nuo tada kai ji išėjo. Meldė jis, kaip ir kiekvieną dieną, iki kol ji atėjo, mirties. Bet ji niekad neatėjo. Mirtis. Jis vėl pakėlė akis į veidrodį. Bet vėl nerado akių veidrody. Jis atsistojo, nuėjo ir iš spintos išsitraukė jos mėgstamiausią porą kelnių ir jos dovanotus marškinius. Jis užrakino duris ir išėjo. Kur eis, jis nežinojo. Nežinojo ir kodėl. Jis ėjo ir ėjo ir ėjo ir ėjo ir ėjo ir ėjo ir ėjo ir ėjo ir ėjo ir ėjo ir ėjo ir ėjo, ir ėjo.

Lauke jau buvo tamsu, jo neviltį plovė lietus. Geltonais žibintais nušviestos gatvės dar niekada neatrodė tokios tuščios, tokios purvinos, tokios šlykščios. Kai atsipeikėjo jis stovėjo eilėje, parduotuvėje už kampo, ir po ranka laikė didelį veidrodį. Po pyptelėjimo kasoje, jis vėl ėjo, tik šįkart daug trumpiau, nesukdamas ratais aplink prieblandoje paskendusį miestelį, žingsniavo tiesiai namo.

Kojos jį nešė taip lengvai, atrodo jis galėjo tiesiog pradėti skristi. Pakilęs į orą jis nuskandintų mėnulį ir padegtų žvaigždėtą dangų, pasigriebęs vieną iš geltonų žemės fakelų, kurie ramiai liepsnoja šlykščiose, prieblandos prarytose gatvėse.

Kai mintys nustojo suktis, jis pakėlęs akis išvydo save spoksant į veidrodį, kuriame matė šimtus paveikslėlių, kurie vaizdavo jį. Susinervinęs jis užsimojo ir trenkė kumščių į veidrodį. Dabar galės žiūrėti į kelis šimtus naujų jo paveikslėlių. Bet kokia nauda jam iš to? Jis nusprendė, kad reikia atsikratyti veidrodžiu ir į jo vietą pastatyti naująjį, švarųjį, taisyklingąjį veidrodį, kuris daugiau nebeklastos jo klonų ir rodys jam tik vieną tikrąjį jo atspindį, ir jis nuspręs kokiu gyvuliu šiandien bus.

Įniršio apsvaigintu protu jis rado dėžę sukišti veidrodžiui su jo kvailais paveikslėliais, jo nuostabai veidrodis tobulai tilpo į dėžę, jis net būtų pasakęs, kad dėžė atsirado specialiai veidrodžiui išmesti. Sukišęs savo praeities ir negailestingos dabarties liudytoją, jis vėl žengė pro duris.
Lauke dar tamsiau ir šalčiau nei jis pamena. Dabar viskas baigta. Dabar nauja pradžia. Dabar viskas kitaip. Jis išmes šitą veidrodį ir pradės naują gyvenimą. Gražesnį. Ir matys tik vieną save, tokį koks iš tikro yra, ir šimtai jo netaisyklingų kopijų nepaslėps jo tikrojo veido, neužgoš realybės. Ne - daugiau niekada.

Grįžęs atgal į savo butą jis ėmė ieškoti naujojo veidrodžio. Jis negalėjo prisiminti kur jį paliko. Ar jis išvis jį nusipirko? Taip, taip, jis nusipirko, jis užčiuopia čekį savo kišenėje, jis nusipirko. Jis ėmė atidžiai žvalgytis aplink. Jo žvilgsnį užgavo akys. Akys tokios tuščios, tokios kraupios. Jis sustingo. Tos Akys. Jos tokios šaltos, tokios šlykščios. Kupinos skausmo ir pagiežos. Kupinos šleikštulio. Tai... To negali būti. Tai senasis jo veidrodis. Akina savo šeimininką atsispindinčia mėnulio šviesa. Tie patys seni pašto ženkliukai prilipdyti dešiniame jo kampe...

Kaip gi tai gali būti? Kaip tai gali būti tiesa? Jis vėl pamiršo. Jo atminty vėl atsivėrė maža juoda skylutė, kurioje glūdi atsakymas. Jis daugiau nebegali. Ir vėl. Ir vėl jis pamiršo kodėl. Skausmas užplūdo jo kūną. Akyse vėl ėmė kauptis ašaros. Jo gerklėje susimezgė aštrus gumulas, jis pamiršo kaip kvėpuoti. Netaisyklingo ilgio ir gylio oro gurkšniai retsykiais patekę į jo kūną, atrodo, tuoj pat jame ištirpdavo. Jis daugiau nebegali. Jis taip pavargo. Jis bando nusiraminti. Bando skaičiuoti, bet nebežino kas seka po 1, ir nebežino kodėl kažkas seka po 1, kodėl kažkas seka po 1, kodėl 1 negali būti vienas, kodėl, kodėl, kodėl, kodėl. Jo akys pradėjo degti, jo galva atrodė tuoj sprogs iš skausmo, jo siela tuoj susikarpys veidrodžio šukėmis į dar šimtus jo paveikslėlių.

Jis privalo ištrūkti. Jis daugiau nebegali. Jam taip skauda. Jis pažvelgia į veidrodį, šįkart neklausia kokiu gyvuliu jis bus, ji jau žino, jis klausia,, kodėl“. Tylus aidelis galvoje virsta nesibaigiančiais šūksniais. Po kiek laiko, nesiliaujamo šaukimo, jis pajaučia, kad nebegali daugiau. Garsus ir pykčio kupinas skausmo šūksnis virto šnibždesiu ir pamažu grįžta į pirmykštę egzistavimo būseną.,, Kodėl? “.

Jis paskutinį kartą pažvelgia į veidrodį. Jis žino ką darys, jis žino kodėl, bet jie nežinos. Radę jį ryte, ar po kelių dienų popiet, jie nežinos kodėl jis taip pasielgė. Bet jie žinos kada jis taip pasielgė, galės nustatyti iš jo palaikų, ar krešinčio kraujo ant susidėvėjusio kilimo, pilno dėmių ir skylių, jie galės nustatyti kaip, nes akivaizdu. Bet jie niekada nenustatys kodėl. Tai žinos tik ji. Ir veidrodis, kažkada rodęs šimtus jo paveikslėlių, visada tylėjęs, kai jis jo klausinėdavo kvailysčių, nes žinojo, kad atsakymai jį pasmerks dar didesnei kančiai, tik nežinojo kodėl. Bet dabar žino.