pasaulio kraštas

kvietei mane pabėgt nuo degančio asfalto,
žiūrėt į saulę ir skaičiuot bangas,
paklausti lapės, kaipgi ji pasaulį mato,
dangaus kraštelio melsvo paragaut.

kvietei sėdėti ant pasaulio krašto,
klausytis tyliai šnarančių pušų,
paliesti samanas ir grubų akmenį,
grožėtis sidabrinėm gijomis vorų.

girdėjau vandenį, liūliuojantį mintis,
mačiau ir saulę lydinčias akis,
ir plaukus, spindulių auksu nulietus,
ir horizonte gęstančius miškus.

ramybė, maloni kaip vėjas
apsupo, apkabino
ir tylėjo.