Niekas tavęs nelaukia

jeigu
piešinį ant asfalto
per greitai nuplovė
pirmas pavasario lietus
su griaustiniu
neliūdėk
šiąnakt
žaibais išraižytas dangus
pats gražiausias

savo meilės troškulį
palik užkapstęs
atminties
o dar geriau užmaršties kopose
tik gaila
vėjas atkapstys
ir vėl ji pavers tuo pačiu
nepasiekiamos versmės šaltiniu

nieko nematyk
net blakstienas užsisiuvęs
tą vėją
kažkur ten viduje
savo gyvenimo dykumose
vis vien pajusi siaučiant

be tavęs
tavo vienatvėje
niekas tavęs nelaukia