valtis kuri mane išveža
kažkodėl tolsta
ten kur miega paukščiai
prisilesę
vidurnakčio žvaigždžių
nustojo mane tampęs gyvenimas
pirštai jau degančių žarijų nesugriebia
kokiais kerais
tylos voratinkliais apaugusi
praėjusi naktis
neįmanoma nutapyti
tų įvykių
veidų
išnyrančių iš tamsos
iš nieko pasąmonės
lenda seni sienos plyšiai
iš po gėlėtų apmušalų