Vėliava

Lyg žiburį išskaidytą pakampėm,
Dusinti sumanytą tyloje,
Tave mes rinkom iš visur ir vilkom
Per priespaudą į aikštę – širdyje

Tikėjimas, troškimas laisvės,
Išsiskiriantis – mes kita dvasia... –
Kiek melstis galime pašvaistėm,
Kai patys esame tauta!.. –

Kelius suvokę, plūdome į aikštę,
Kur mūsų paslėpta drąsa... –
Šalia kaimynas – draugo rankos
Ir iš širdies suskambusi daina...

Į didžią visumą kartu sudėjom,
Padrąsinę viens kitą akimis –
Ugnim, kuri žodžiais plazdėjo –
Apsikabinimais ir tiesomis...

Tartum naujai save išvydę –
Išvydę savo artimą naujai,
Į aikštę iš pakampių ėjom,
Dvasia – lyg žiburys tu sušvitai. –

Troškimas, mūsų siekis – suplazdėjai –
Visi lai mato – mūsų tu drąsa... –
Vėl iš tamsos gyventi pasikėlei
Lyg vėjas,
              lyg prasmė –
                                  šviesa!