Svajonės sapne II

Kava išvadavo mane iš nakties nelaisvės, tačiau kartu su įprastiniu žvalumo jausmu ji atnešė ir kažką daugiau. Laižydamas paskutinius “kortado” lašus aš jaučiu lengvą sutrikimą, ir be jokios abejonės kalčiausias dėl jo yra šios nakties sapnas. Jis taip ryškiai iškrenta iš bendro mano gyvenimo konteksto kad šį rytą aš netgi jaučiu ir neaiškiai išreikštą nerimą.
        Pats savaime sapnas nėra kas nors ypatingo nes patekęs į kalėjimą aš  pradėjau sapnuoti kiekvieną naktį. Sapnai tokie klampūs jog sapnuodamas jaučiuosi lyg skęsčiau meduje, jie įtraukia, ir lygiai taip pat kaip šianakt nepaleidžia iki kol mane pažadina rytinė modulio sirena. Aš sapnuoju, naktį atsibundu po kelis kartus, bet užmigęs ir vėl sapnuoju toliau, lyg žiūrėčiau kino filmo tęsinį. Laimei, sapnai geri. Aš sapnuoju vaikus, namus, Elis, mūsų artumo akimirkas ir laisvalaikio valandėles, ir aš jau pripratau rytais dar kurį laiką gyventi praėjusios nakties sapno nuotaika nes dabar jie tapo realūs kaip niekada anksčiau, su daugybe smulkių detalių kurias prisimenu ir atsibudęs. Negana to kai kurie sapnai spalvoti, ir ryte aš prisimenu ne tik Elis kūno stangrumą bet ir jos suknelės spalvas, ir sodo žolės žalumą.
        Tačiau šios nakties sapnas išskirtinis, prieš šešerius metus mirusią motiną sapne mačiau tik antrą kartą po jos mirties. Pirmasis kartas įsirėžė į mano atmintį taip gerai kad kažin ar  kada nors jį pamiršiu. Tada sapnavau motiną kritiniu savo gyvenimo momentu, aš buvau pasiekęs prarajos kraštą, ir truko tik švelnaus prisilietimo kad nugarmėčiau ten, iš kur negrįžtama. Takart sapnas padėjo apsispręsti, ir laikas patvirtino mano spręndimo teisingumą.
        Bet šykart motinos žodžiai visiškai nesuprantami. “Aš rami dėl tavęs.... tau visai neblogai sekasi…”. Praėjusį kartą ji pasirodė esanti teisi, bet šiandien aš pats pirmasis galiu pasakyti kad dabartinis mano gyvenimas toli nuo normalaus. Išgirdęs šiuos žodžius ne iš motinos, bet iš kurio nors kito žmogaus lūpų palaikyčiau juos užmaskuotu bandymu pasityčioti iš mano situacijos, juk paskutiniųjų įvykių kontekste toks teiginys skamba mažų mažiausiai kvailai. Pro mano akis lyg kaleidoskope lekia kelerių praėjusių metų gyvenimo momentai, ir tarp jų aš neatradu nieko, kas galėtų paversti motinos žodžius bent jau panašiais į tiesą. Jie tiesiog absurdiški. Visą laiką aš darau tik viena, taikausi prie nuolatos kintančių aplinkybių lyg šuniukas, verčiamas šokti per vis aukščiau keliamą kartelę, ir bandau išgyventi. Tarsi būtų negana to kad mano gyvenimas jau kuris laikas rieda žemyn tarsi nuo kalno viršūnės atskilusi uola aš jau peržengiau ir paskutinę nematomą ribą iki kurios dar įmanoma laikyti save padoriu žmogumi, ir atsidūriau pačiame dugne, kalėjime. Ir niekas nepasikeis netgi po to kai išsikapstysiu į laisvę, gyvenimas ir vėl tekės senaja vaga nes mane supančios realijos niekur nedingo, ir patenkintas tokiu gyvenimu galėtų būti nebent sadomozachistas, o aš toks neesu.
          Ūmai atitokstu nuo savo minčių ir apsidairau,  ir netikėtai aptinku kad nuo momento kai išėjau į lauką praėjo ištisos keturiasdešimt minučių. Aš stoviu pasivaikščiojimų kiemo pakraštyje, debesys virš kalnų sklaidosi, o pirštai mašinaliai gniaužo tuščią kavos puodelį. Šaižus lūžtančio plastiko traškėjimas ir buvo tas garsas, kuris nutraukė mano mintis. ‘.... tau visiškai neblogai sekasi….. ’. Aš dar kartą gūžteliu pečiais, išmetu suglamžytą puodelį, ir pasistengiu galvoti apie kitus dalykus.
          Paprastai kiekvieną rytą kartojasi tas pats. Išgėrus kavą mano galvoje pradeda suktis amžinasis egzistencinis klausimas “Ką daryti? ”, bet atsakymų į jį kol kas nėra (o ir negali būti), taigi klausimas atkrinta pats savaime, ir tada mane pamažu įtraukia ir nusineša vis stiprėjantis prisiminimų srautas.
      Prisiminimai ir sapnai…... Keistas derinys, bet tik jie dabar jungė mane su ankstesniuoju gyvenimu, ir jie buvo keistai skirtingi, tarsi priklausytų dviems skirtingiems žmonėms. Sapnai, priešingai negu prisiminimai, buvo malonūs, ir aš mielai sutikčiau leisti laiką savo sapnuose, bet tokio pasirinkimo neturiu.
        Kiekvieną dieną valanda po valandos aš mechaniškai slampinėju modulio kieme pirmyn ir atgal lyg didžiulė prisukama lėlė, ir retkarčiais vaiduokliškai nusišypsodamas užmiršęs viską aplink kapstausi praeityje lyg didžiulėje apdulkėjusioje skrynioje, užpildytoje smulkesnėmis ir stambesnėmis praėjusio laiko atplaišomis, kažkada įvykusiais susitikimais, poelgiais ir įvykiais, ir kaskart surandu ką nors naujo. Kartais netgi stebiuosi kad gyvenimas buvo toks turiningas, dar niekada anksčiau ši mintis nebuvo atėjusi į mano galvą, ir darosi keista kodėl visi tie įvykiai turėjo nutikti būtent man, žmogui kaip ir mes visi, niekuo neišsikiriančiam iš kitų. Kapstydamasis praeities sąnašose aš dažniausiai susiduriu su prisiminimais, kurių nepavadinsi maloniais, procesas labiau primena vizitą pas odontologą negu apsilankymą delikatesų parduotuvėlėje, tačiau praeities revizija retkarčiais padeda aptikti ir laimingo sudužusio gyvenimo, kurį kažkada turėjau, nuotrupas: ežero mėlį ir užkibusios ant meškerės žuvies spurdėjimą, linksmą dūkimą su vaikais, ir kalėdinį vaišių stalą namuose. Man malonu atradus kad gyvenimas susidėjo ne vien tik iš rūpesčių ir nemalonumų, kad jis turėjo ir grąžiąją dalį, juk visa tai tikrai buvo, įvyko, ir  šių momentų iš manęs niekas nebeatims. Didžiausia problema yra ta, kad ir patys geriausi, ir patys blogiausi prisiminimai yra susiję su Elis, aš aptinku jog galvoti apie ją yra tas pats kaip mesti monetą, fifty - fifty, ir išeidamas į kiemą ryte aš net nenumanau kuri monetos pusė man iškris šiandien.
          Kad ir kaip ten bebūtų aš galvoju apie Elis kasdien.  Nieko keisto, juk ji yra ne tik mano žmona. Taip jau susiklostė kad nei kiek neperdėdamas galiu vadinti Elis dar ir lemtingąja savo gyvenimo moterimi, juk iki Elis aš gyvenau tarsi primityvus organizmas kuris nori tik maitintis, daugintis ir miegoti. Elis atvėrė man akis. Galima sakyti ji pavertė mano gyvenimą pilnavertišku, prieš susipažindamas su ja net neįtariau kad moteris gali atskleisti tokią jausmų ir potyrių gamą. Tai Elis įrodė man jog egzistuoja besalyginė meilė, ji atskleidė kas yra juoda klasta, ir parodė tai, kas vadinama niekšinga išdavyste. Tai Elis padėjo man pasiekti žvaigždes, tai jos užgaidų dėka buvau nublokštas į vietą, kurią įprasta vadinti pragaru. Jai turiu buti dėkingas už tai kad sužinojau ką jaučia žmogus kai išsipildo pačios drąsiausios jo svajonės, ir pajutau ką jis patiria kai  tobulas gyvenimas  yra sumindomas į mėšlą. Galiausiai Elis dėka pažinau save iš kitos, blogosios pusės. Keisčiausia kad nepaisant visų  svaiginančių skrydžių ir kryčių mes tebeesame kartu, ir pats įspūdingiausias mano gyvenimo nuotykis, prasidejęs mūsų pažinties dieną, tebesitęsia.
    Nutikus tamsiai ir paslaptingai istorijai prancūzai sako “Charchez la femme”. Anksčiau mano supratimas slydo posakio paviršiumi, neužkabindamas jo esmės, ir tik dabar, kai  šie žodžiai tapo raktu į mane ištikusios problemos spręndimą,  pradėjau įžvelgti visą jų gelmę. Iš tikrųjų tai ne retorinis posakis, tai prancūziškos išminties kondensatas, aš patyriau tai savo kailiu. Visi tie, atrodytų, nelogiški ir prieštaringi neatitikimai, kurie galutiniame rezultate pavertė mane įtariamuoju, yra tik impulsyvios ir temperamentingos moters, kurią pažįstu taip pat gerai kaip ir save, poelgių pasekmė, ir nors Malagos policija manimi netiki aš žinau kad už viešnagę kalėjime turiu padėkoti būtent Elis, ir kad tik ji gali mane iš čia ištraukti.
    Kalėjime praleidau vos kelias savaites, bet jau suspėjau pajusti kad laikas iki patenkant čia virsta vis labiau tolimu ir svetimu. Aš pagaunu save kad prisimindamas namų kasdienybę, vaikų triukšmą ir juoką, mūsų keliones, pramogas ir rūpesčius jaučiuosi panašiai kaip skaitydamas Herodoto “Istorijoje” aprašytus įvykius, lyg persikėlimas į kalėjimą mano asmeninėje visatoje būtų sukėlęs ne tik erdvės, bet ir laiko pokyčių. Gyvenimas tarsi pasidalino į dvi dalis, ir viena iš jų drąstiškai tolsta nuo manęs šviesos greičiu. Kartais sugaunu save galvojantį ar iš tikrujų kada nors gyveno toks žmogus kaip aš, ar iš tikrųjų jis vaikščiojo į darbą, mylėjo moteris, ir augino vaikus. Tokiais momentais prisiminimai atrodo panašūs į seniai matyto kino filmo ar perskaitytos knygos fragmentus lyg aš būčiau vienas iš tų retų personažų kurie padaro įspūdį, ir įstringa galvon visam likusiam gyvenimui ….. Po velniais, bet juk aš iš tikrųjų negaliu pateikti jokių įrodymų jog mano prisiminimai nėra vien tik turtingos fantazijos kūrinys….
        Lengvai šokiruotas tokios netikėtos minties aš apsidairau, ir tyliai murmėdamas kažkada seniai į galvą įstrigusias Kolridžo eilutes “Puikiojoj Khana - du šaly……….. Sau pasistatė rūmus Kubla Khan…. ” patraukiu modulio parduotuvėlės link. Šiandien man norisi išgerti antrąjį puodelį kavos.