Svajonės sapne I

Su mama kalbėjomės tėvų namų valgomąjame. Prie stalo buvome likę dviese, visi kiti buvo jau pavalgę ir susiradę įdomesnės veiklos. Pro atvirą langą girdėjau kieme bėgiojančių vaikų balsus, o Elis su tėvu apžiūrinėjo neseniai sode pasodintus augalus. Pertraukėlės reikėjo ir man, bet pakilti nuo stalo nesinorėjo, ir gurkšnodami mamos mėgiamą lengvą baltą vyną mes užsikalbėjome. Mama mėgo pajuokauti ir prisiminti atsitikimus iš savo gyvenimo, o aš nuo vaikystės mėgau klausytis jos pasakojimų, ji turi sugebėjimą iš pirmo žvilgsnio paprastus, eilinius, dalykus paversti įdomiomis istorijomis.   
            Vos tik įžengęs į tėvų namus pamačiau kad mūsų sutikimui mama pasiruošė kaip reikiant, jos norą surengti mažą šeimos šventę išdavė geriausiais tėvų indais ir stalo įrankiais serviruotas valgomojo stalas, jis buvo padengtas beveik nenatūralaus baltumo rankomis siuvinėto satino staltiese, o ant jos puikavosi mamos pasididžiavimas, senovinis daniško porceliano servizas. Ir staltiesė, ir indai buvo seni, jie atiteko mamai dar iš jos tėvų, ir dienos šviesą išvysdavo tik ypatingai retomis progomis. Aš prisiminiau servizą nuo pat vaikystės, ir žinojau kad išpieštus smulkiomis ryškiomis gėlytemis indus mama ypatingai brangina. Šiandien pas tėvus atvykome visi, ir būtent seniai matytos Elis apsilankymas suteikė mamai progą po ilgos pertraukos vėl nuvalyti dulkes nuo tokių brangių jos širdžiai indų.  Negana to mama, nors ir sunkiai valdydama prieš porą metų sulaužytą ir vis dar tebeskaudančią dešinę ranką, vis vien paruošė pačius geriausius savo patiekalus.
              Aš jau buvau persisotinęs, sugrįžęs į tėvų namus aš negaliu atsilaikyti prieš mamos pagamintus mėsos kukuliukus, paprastus, bet tokius skanius jog patekę į burną jie išnyksta tarsi savaime, minkštučius, jai vienai žinomais prieskoniais pagardintus jautienos kepsnelius, prieš jos pačios surinktų baravykų užkandėlę, ir neabejojau kad virtus kiaušinius, įdarytus smulkiai pjaustyto kumpio gabalėliais,  mama paruošė vien tik dėl manęs.  Mėgaudamasis seniai ragautais valgiais aš  kroviausi į lėkstę vėl ir vėl, kol galiausiai supratau jog nebevalgau ir tik mechaniškai stumdau maistą, ir mano dėmesį vėl pritraukė indų dekoras. Keista, bet gėlytės porceliane tebebuvo tokios pačios ryškios kaip ir prieš keturiasdešimt metų, ir kažkuriuo momentu pajutau kad tėvų namų, maisto, ir indų derinys kelia stiprią vaikystės nostalgiją, greičiausiai ji ir nulėmė užstalės pokalbio temą.
            Mes kalbėjomės apie mano vaikystės nuotykius, kuriais kažkada paįvairinau ne tik savo, bet ir tėvų gyvenimą. Pasirodo, didžiąją jų dalį aš jau suspėjau sėkmingai pamiršti, tačiau pačios didžiausios iškrėstos šunybės man įsiminė taip pat gerai kaip ir mamai. Pertraukdami ir papildydami vienas kitą mes iki smulkmenų atkūrėme nutikimą kai mažo miestelio, kuriame tuomet gyveno mūsų šeima, meras liepė man išlipti iš didžiulės, aukštos liepos viršunės, o aš apsimečiau kad jo negirdžiu, ir kantriai laukiau kol jis pasitrauks šalin. Tačiau mano nelaimei meras buvo užsispyręs žmogus, jis atkakliai bandė iškrapštyti mane iš medžio, šūkavo iki užkimimo, paskui prie jo prisijungė dar keli praeiviai, ir sustoję būriu po liepa jie rėkė visi kartu. Po to nutikimo meras įsižeidė ir net kelis metus kiekviena proga prikaišiojo nelemtą incidentą mano tėvams. Abu puikiai prisiminėme ir nesėkme pasibaigusį bandymą išmokyti plaukti kaimynų vištą, dideliam mano nustebimui višta pasirodė esanti labai bloga plaukikė, vos tik niurktelėjusi i vandenį ji taip ir liko plūduriuoti aukštyn kojomis nedideles kūdros viduryje. Dabar ne visai malonūs vaikystės nuotykiai jau buvo nutolę į praeitį tiek jog iš jų buvo galima tik gerai pasijuokti, ir mums juokaujant mama nustebino mane, ji šypsodamasi, tarsi visiškai ne į temą, pasakė keistai nuskambėjusius, bet malonius žodžius: “Pagaliau aš rami dėl tavęs. Man atrodo kad tau visai neblogai sekasi. ”
      Mane apėmė jausmas, panašus į patirtą vaikystėje, kai tampa gera, ramu, ir saugu vie tik todėl kad mama yra šalia. Aš žiūrėjau į pasenusį jos veidą ir tyliai džiaugiausi, man buvo gera matyti kad juokiasi ne tik mamos veidas bet ir jos akys, kad ji atsipalaidavo ir užsimiršo, atrodė, ji netgi atjaunėjo. Aš klausiausi, kalbėjau, ir man norėjosi kad popietė užtruktų kuo ilgiau. “Nuostabu! ”, galvojau sau, “Kaip ji atsigavo kalbėdama su manimi! ”. Žinojau kad paskutiniaisiais metais tokios geros nuotaikos valandėlės kaip šiandien jai tapo retos nes mamą kankina blogai gyjančios rankos skausmai, ir mintyse pasižadėjau lankytis pas tėvus dažniau.
      Ūmai išgirdau keistą garsą. Iš pradžių jis buvo vos girdimas ir primė vabzdžio dūzgimą, bet jis nesiliovė, jis labai greitai augo, stiprėjo, ir galiausiai agresyviai užpildė visą erdvę nepalikdamas vietos niekam daugiau. Mamos veidas išnyko, o priešais mano akis atsirado lygus baltas paviršius. Brutaliai išplėštas iš sapno kurį laiką nesuvokiu kad bukai spoksau į kameros lubas, bet erzinantis garsas niekur nedingsta, modulio sirena kaukia maksimaliu, kiaurai veriančiu galvą garsu, ir palaipsniui sugrąžina mane į realybę. Per kelias ilgas sekundes aš galutinai susiorentuoju kas vyksta, ir šoku iš lovos rengtis. Basomis stypčiodamas  ant šaltų betoninių grindų tyliai keikiuosi sau po nosimi, ir skubiai audamasis kelnes klausausi kaip greitai prie manęs artėja duslus atidarinėjamų kamerų durų dundesys. Prasideda rytinis kalinių skaičiavimas.
      Iš karto po pusryčių kojos pačios išnešą mane į pasivaikščiojimų kiemą. Šalta drėgme alsuojantis rytas priverčia susigūžti ir užsitraukti striukės užtrauktuką iki pat pasmakrės. Norėdamas sušilti nusipurtau lyg šuo, ir visa savo laikysena rodydamas nenorą bendrauti vaikštinėju tolimojoje kiemo pusėje. Neskubiai gurkšnodamas “kortado”, juodą, tik mažyčiu pieno šlakeliu pagardintą kavą, pro aklinos mūrinės tvoros viršų aš viltingai žvalgausi į netolimų neaukštų kalnų viršūnes bandydamas atspėti ar šiandien bus lietaus, ir pirmasis žvilgsnis į atšiauria migla apgaubtą panoramą manęs nepradžiugina.
    Čia, Malagos kalėjime, aš neturiu daug rūpesčių. Kalėjime viskas apgalvota ir viskuo pasirūpinta už mane, išskyrus tai ką visą dieną veikti. Pramogų turiu susirasti pats, ir rytais susigalvojau net dvi, tai kavos gėrimas ir orų prognozė. Kavos gerimą paverčiau mažu ritualu, aš atradau kad nesaldintą “kortado” geriausia gurkšnoti mažyčiais, beveik mikroskopiniais gurkšneliais, taip jos skonis išlieka burnoje gyvas dar kelias valandas. Tuo pačiu metu mano žvilgsnis slydinėja El Lobo  kalnagūbriu ir jo atšlaitėse išsibarsčiusiais  Alhaurin de la Torre miestelio namais. Pasak kalėjimo senbuvių jeigu ryte kalnų viršūnes dengia debesys dieną lis, o aš nenorėčiau sulaukti dar vienos bjaurios lietingos dienos nes vasario lietus Alhaurine yra ir šaltas, ir gausus, ir ilgas.  Nors kalėjimas nuo Toremolinos ir Viduržemio pakrantės nutolęs tik dešimt - dvylika kilometrų, tačiau jūrą užstoja kalnai, ir aš jau suspėjau įsitikinti jog mes gyvename tarsi visai kitoje klimato zonoje. Nors pagalvojus apie Andalūziją į galvą pirmiausia ateina asociacijos apie karštį, flamenko, ir čigonų dainas, lietingomis dienomis aš gaunu kiaurai veriančią žvarbą ir kraują stingdantį vėją, ir tokius pačius pojūčius, kokius patyriau lankydamasis Škotijoje žiemą.
      Per kelias praėjusias savaites supratau  kad saulė tapo man svarbi kaip niekada anksčiau, ir visai suprantama kodėl. Malagos kalėjime ji reiškia didesnes galimybes, lietui lyjant man belieka nuobodžiai ir ankštai leisti laiką dienos salėje, beviltiškai bandant susirasti įdomesnį pašnekovą, arba tiesiog sėdėti nuošaliau klausantis ore sklandančių pokalbių nuotrupų, riksmų, ir aplink kaukšinčių domino kauliukų. Dar galima įsitaisyti prie savo stalo valgomajame, ir bandyti skaityti stengiantis nekreipti dėmesio į šimto trisdešimties vyrų keliamą neaiškų šurmulį, atsklindantį iš dienos salės, tada jis tolimai primena tai sustiprėjantį, tai susilpnėjantį jūros ošimą, panašų  į girdimą bangoms užliejant lėkstą jūros krantą ir vėl atslūgstant.
      Saulė kol kas pasislėpusi už pilko ūko uždangos,  debesų taip pat yra, ir jie visi  keliais aukštais susigrūdę vienoje vietoje, tiesiai virš kalnagūbrio, lyg danguje jiems būtų pritrūkę vietos. Stora sluoksniuota debesų masė, apačioje virstanti sunkia tamsia  migla, kabo keli metrai virš viršūnių, bet pro tarpelį galima įžvelgti tolumoje prasišviečiantį dangaus mėlį. Kiek ilgiau pasidairęs kieme nuspręndžiu kad šansai išvengti lietaus šiandien dideli, man norisi tikėti kad įdienojus ir saulei pakilus aukščiau oras įšils, migla pranyks, ir debesys išsisklaidys galutinai. Gal būt man pasiseks, ir šiandien sulauksiu vienos iš tų retų dienų kada įmanoma iki pusės išsirengti, susirasti vietą ramesniame kiemo kampelyje, ir lyg driežui šildytis nepiktos vasario saulės atokaitoje.