Taip būna

Aš sugrįžau. Ir vieniša brendu
Per baltą gatvę, išbarstytą sniegu.
O snaigės. Taip nostalgiškai regiu.
Ten, prie žibintų - jie naktim nemiega.
Po jais jos šokdavo svaiginančią Žizel,
Po jais stovėdamos gėrėjomės ir žaidėm.
Dažnai sapne matydavau, kad vėl
Apglėbs mane taip išsiilgę medžiai.
Bet medžiai tyli kiek per dideli.
Ir gatvė. Susukta į baltą pledą.
Bei keista man - kai vieniša eini,
Tai rodos - snaigės toldamos pabėga.