Marytė (II „Staselės“ dalis)

- O, žinai, Marytė už Juzų Kęsto išeina, - neišlaikė Kotryna.
- Bene jos tėvam primokėt pažadėjo, - numetė Staselė ir draugės prapliupo juoktis. Kelių davatkų akys susmigo į merginų grupelę ir šios greitai surimtėjo. Marytė pasivaipė prieš Staselę, parodydama liežuvį ir nusisuko klausyti pamaldų. Mergina šiek tiek skendo apmąstymuose, todėl nei pamokslas, nei draugių plepalai jos labai nejaudino. Galvojo ji, daugiausia, apie savo būsimą gyvenimą, kaip jai seksis, nors ir už mylimo vyro ištekėjus, bet pas tokią bjaurią anytą. Nors Marytė buvo labai tvarkinga, puikiai gamino, daug mokėsi iš tėvų padovanotos patiekalų knygos, pergyveno, ar marčios barščiai bus gardūs ar žuvis nebus per prėska. Ir daili mergina nebuvo: akys nedidelės ir rusvos, plaukai, kad ir ilgi, bet reti ir tamsūs, bernai juokdavosi, kad jei dar nosis būtų kumpa, būtų tikra užsienietė. Bet tokios kalbos Marytės neskaudino, ji labai gerai mokėjo su žmonėmis apsieiti, tad atkirsdavo, kad pas pačius akys kaip varlių ar dar kokių šmaikščių pasakymų sugalvodavo. Jos ir su draugėm mėgdavo viena kitą per dantį patraukt, gal todėl taip gerai visos ir sutarė. Marytė, Staselė, Kotryna ir Kastė- toks buvo neišskiriamas ketvertukas, kol Kastutė prieš kelis metus džiova nepasimirė. Nuo vaikystės visur kartu, kai Kotryna karves ganydavo, sugūžėdavo visos po didžiausiu medžiu ir traukdavo nuo dūšios iš suaugusių nugirstas dainas. Paskui drebančiom širdim skaičiuodavo karves, kad Kotryna pylos nuo gaspadoriaus negautų. Ach, smagios vaikystės dienos! Bet neliko jau laiko jomis Marytei pasidžiaugti.
Jau visai nedaug likus iki vestuvių dienos Marytė padėjo būsimai anytai prie upelio rankšluosčius skalbti. Panardino mergina rankas į skaidrų vandenį ir jautė kaip vėrė ją žvilgsnis ir girdėjo kaip smagiai Juzienė pieskas tarp rankšluosčių trynė. Marčios buvo baltesni ir vietoj to, kad džiaugtųsi sūnaus sėkme, senė tik bandė Marytei įgelti:
- Kam tiek balinti? Skyles ištrinsi.
Mergina nieko neatsakė, atsidususi ištraukė rankšluostį iš vandens ir gerai išsukusi rankose, patiesė ant nešienautos žolės, kad liepos saulė kuo greičiau išdžiovintų. Nemėgo Marytė su anyta pasilikt viena, bet kito pasirinkimo neturėjo- paprašyta pagalbos nemokėjo atsakyt. O ir pratintis prie būsimų giminių reikia. Marytė garsiai nurijo seiles ir išdrįso Kęsto mamos paklausti:
- Mamyt, o kokios gi jūs marčios svajojat? Ar reikia jums grožio, kad sūnus pasipuikuot prieš gimines miestiečius galėtų?
- Kalbi niekus, Mariut, kokią Kęstutis pasirinks, kokia jam bus miela, šimtą kartų man bus mielesnė. Niekad nesakiau, kad ir tu netinki, čia daugiau pletkai kaimo bobų, kurios užsiimt neturi kuo.
- Apkalbos, kaip jūs sakot, iš niekur neatsiranda, - kaip galima švelniau paprieštaravo Marytė ir kiek virpančiu ir dar tylesniu balsu pridūrė, - o ir jūsų žodžiai kartais skaudžiau nei peilis perveria.
- Nereikia būt tokia jautria. Gyvenimas išmokys, kad mažiau reikia klausyt, ką žmonės kalba, jūs labai jauni, dar daug patirsit, - atsiduso Juzienė ir užbaigė, - tada kitaip šnekėsi ir į viską žiūrėsi.
Merginai buvo akivaizdu, kad būsimoji anyta nuo tiesaus atsakymo išsisukinėja, matydama, kad neišpeš, ką nori išgirsti, Marytė pasilenkė atgal prie upelio.
Liepos šešioliktą dangus dovanojo gražią. Menkas vėjelis gaivino nuogas moterų blauzdas, o storą Marytės dėdulę Igną gelbėjo nuo pastovaus prakaito lašelių, varvančių kakta, pasišluostymo. Juzų kieme klegesiai, kur ne kur patrepsi viena kita pora „Šiaudinius batus“ pagal armoniką. Vyrai vaišinasi dėdės Igno iš Amerikos atsivežtais cigarais, vienas kitas jau ir putą nuo ūsų nubraukia.
- Atvažiuoja! Atvažiuoja! - suvirsta pro vartelius vaikai nuo kelio ir visi, tarsi surepetavę, sustoja į kelias eiles ir garsiais šūksniais bei plyštančia armonika pasitinka jaunuosius.
Kęstas žiūri į Marytę vos ne ašarotom akim, laimingas jis, mergaitė labai gera, o ir pačiam laikas susitupėt, laikas pradėt ūkininkaut, susitvarkyt tą kampą, kur Marytės tėvai prie Būdos užleido. Gyvensim gražiai ir viskas bus gerai.
Linksmybės truko tris dienas, tik ketvirtos dienos rytą paskutiniai svečiai Juzų namus paliko. Marytė buvo suruošus paskutinius pusryčius, atsisveikinimui visiems įdavė po didelį gabalą grietininio pyrago ir į mažus buteliukus išpilstė giros. Jaunosios Juzienės svetingumas, lipšnumas, šmaikštumas visus svečius taip sužavėjo, kad visi po kelis kartus Kęstui vis primindavo, kad saugotų, mylėtų, gerbtų tokią nuostabią moterį.
Sėdėjo Marytė kieme ant suolelio, Juzų vyrai sugulę popiečiui, o Bronė, Kęsto mama, su kaimyne šnekėjosi po obelimi sukritusios. Visi buvo pavargę, ūkio darbams, ir tiems, tik merga su bernu buvo palikti, bet kiek buvo girdėt- tvarkėsi nesunkiai. Marytei svaigo galva ir baisiausiai pykino. Jau viską nutuokdama, prieš keletą dienų, tėvams sutinkant prie vartų jaunuosius, Marytė tik burną praskalavo ir greitai duonele užsikando. Ir Marytė buvo labai laiminga. Už vyro išėjo. Vaikelis laukiamas. Prieš akis taip ir stovėjo geriausia draugė Staselė, Kęsto pusbrolio Juliaus glėby, kai jiedu pranešė apie savo jungtuves. Viskas taip nuostabu, taip gerai, kad net sunku patikėt. Tik kažin, kaip ten Kotryna, ar išeis jai kas su Grigaliūno Antanu. Pora lyg ir graži, gyventų ištekėjus kaip ponia, bet vis Kotrynai neįtinka. Tai nosis per ilga, žiūrėk, kitą dieną, nosis jau nekliudo, jau bučiuojas. Dar po kelių dienų, akys juodos kaip pas čigoną. Kaži, kaži... Kad ir paskutinė draugė būtų laiminga, kaip gražiai šeimomis visi susieitume, kokie laimingi vaikai būtų, kai tėvai taip artimai sutartų. Marytė galvojo ir galvojo, tai nusišypsodama, tai atsidusdama. Pagaliau ir vyras išsvirduliavo iš priemenės.
--------------------------------------
- Kęstai, važiuokim Juliaus ir Staselės aplankyti. Martynas vis klausinėja, kada gi pas kūmus važiuosim, - numetė Marytė vyrui, ką tik iš laukų grįžusiam.
- Gerai, aš ir pats jau norėjau siūlyt, taip seniai bekalbėjau su pusbroliu, reikia savo rūpesčius pasipasakot, žmogus mokytas, gal turės ką gudraus patart.
- Kokie gi jau tavo rūpesčiai, - nusijuokė Marytė, - derlius puikus, nei maisto, nei pinigų nestokojam, dar ir tavo tėvam padedam, kiek suspėjam. Kokie gi rūpesčiai, Kęstuk? - dar kartą švelniai nusijuokė Juzienė.
- Tau vis juoktis ir juoktis, - šiurkščiai nukirto vyras, - aš turiu savų, vyriškų reikalų.
Marytei net lūpa virptelėjo, kai vyras taip grubiai pakėlė balsą, bet nieko daugiau jam nesakiusi padavė lėkštę su pietumis ir išėjo ruošti vaikus kelionei į Kauną. Kai vaikams liko tik batus užmauti, Marytė ir pati pradėjo ruoštis. Po dviejų vaikų moteris tiesiog pražydo, formos pasidarė subrendusios ir dailios, plaukai tankūs ir banguoti, važiuodama į miestą visada juos paleisdavo ir vienoje pusėje gražiu segtuku susegdavo. Staselės dovanotu ružu patepdavo skruostus ir net pačiai būdavo malonu į save žiūrėti. Šį gi kartą Marytė išsitraukė savo geltoną kostiumėlį su sijonu vos vos aukščiau kelių. Prieš buhalterį ir mokytoją prastai pasirodyt negalima, kad ir kokie geri draugai Juzams bebūtų.
Kai Marytė jau išsivedė vaikus pro duris, Kęstas Juza nuo galvos iki kojų ją nužiūrėjo, nurijo gerklėje užstrigusį gumulą, bet nė nešyptelėjo. Jaunoji Juzienė aiškiai nusivylė, jog vyras jos pastangų neįvertino, bet nutylėjo, kaip ir buvo pratusi. Tik svečiuose, savo geriausiai draugei visą savo nerimą išliejo. Nerimavo Marytė dėl Rimkų Reginos. Visas kaimas kalbėjo, kad Kęstas nuo jos neatlimpa, tik Marytė negalėjo ir nenorėjo to pripažint. Juto, jog vyras jau kurį laiką šaltas, dažnai pasimetęs, paskendęs savo mintyse, bet ji kaip galėdama stengėsi jam į akis nelįsti, savo klausimais neįkyrėti. Vaikai labai mylėjo tėvelį ir Marytė nenorėjo kelti bereikalingų skandalų, be to ir Staselė kiek įmanydama draugę ramino.
------------------------------------
Jau kelios dienos Kęstas Juza namuose nesirodo. Marytė sunkiai bepūškuodama vos spėja ir namais ir vaikais pasirūpinti, trečiasis jau beldžiasi į pasaulį. Gerai, kad merga ir bernas dar nepaleisti, nežinia kaip su daržais ir gyvuliais būtų. Vaikus miegoti suguldžiusi Juzienė toliau nerimsta dėl savo dingusio vyro. Ir jo tėvai jokių žinių neturi. Gal pabėgo? Bet ko gi jam buvo maža? Graži šeima, turtingi namai, derlius kasmet vis gausesnis. Gal atsitiko kas? Bet jau tėvai tikrai žinotų, ir visas kaimas šnekėtų. Kęstai, Kęstai, Kęstai... Nejaugi palikai mane dabar, po tiek metų kartu? Po tokios laimingos draugystės, palikai savo vaikus? Pergyveno Marytė stipriai, visokiausi variantai jai lindo į galvą, bet lengviau buvo susitaikyt su tuo, kad Kęstas Juza ją paliko, nei kad jo galėtų gyvo nebebūti. Gal kada sugrįš, pasisveikins su vaikais, atsiprašys Marytės, kad tokioj sunkioj padėty ją paliko. Negalėdama užmigti tokioms mintims ūžiant galvoje, Juzienė apsirengė šiltai ir paėmusi kibirą nuėjo prie šulinio rytui vandens atsinešti. Mėnuo buvo toks šviesus, taip žibino sniegą, kitokioj situacijoj atsistotum ir žiūrėtum, kaip gražu- kaip atvirukas. Kaimynų šunys davėsi kaip išprotėję, lyg vilką matydami. Nuo tokios minties Marytę net nupurtė, bet, dievaži, išgirdo girgždant sniegą. Moteris nustėro ir sustingo. Vilkas. Bet ši mintis išsisklaidė, kai Marytė išgirdo nei tai kriokimą, nei tai raudą. Trenkusi kibirą Juzienė pabėgėjo į pusę, iš kur sklido garsai. Netrukus prieš akis iškilo Regina. Vienais marškiniais, basa, susivėlusi, veidas išpurtęs nuo ašarų. Kvėpuot nekvėpavo, o švokštė springdama. Marytė greitai susigaudė, pačiupo tolimą kaimynę į glėbį ir spėriai nusivedė kambarin. Įžiebusi lempelę pasodino Rimkų Reginą į fotelį, apklojo viena kaldra, kita apsuko pamėlusias nuo šalčio kojas. Nulėkusi prie savo lovos iš po pagalvės ištraukė rankšluosčių ryšulį. Jį išvyniojusi atidengė puodą ir pasėmusi samtį sriubtelėjo. Dar šiltas sultinys. Pripylė į puodelį ir padavė Reginai. Ši drebančiomis rankomis paėmė ir staigiai gurkštelėjusi kostelėjo. Sriūbavo mergina be perstojo, Marytė net nebežinojo, ką daryti, todėl sėdėjo ir glostė jai plaukus, o kai pradėdavo glostyti pečius Rimkutė dar labiau įsikūkčiodavo. Juzienė suprato, kad kol mergina neatsigavo, nėra prasmės jos nieko klausti. Bet pūpsantis Reginos pilvas vis tik neišnyko iš akių. Bet gal ne laikas dabar apie tai mąstyt, aiškiai, žmogui baisi nelaimė. Marytė atsiprašė, ir nuėjo pažiūrėti, ar toks netikėtumas nepažadino jos vaikų. Šie kuo ramiausiai miegojo. Tyliai nutipenusi Juzienė pataisė užuolaidą, kad tokia ryški mėnesiena jų nepažadintų. Kai moteris užvėrė vaikų kambario duris, netikėta viešnia jau buvo šiek tiek nurimusi. Išgirdusi, kad namų šeimininkė grįžta pas ją, Rimkų Regina pirmą kartą pakėlė į Juzienę savo užtinusias akis
-Mano tėvas užmušė tavo Kęstą.