Ji ir jos kova 2 skyrius

2 skyrius


Harieta atsargiai pramerkė akis. Saulė nemaloniai akino. Mergina staiga aiktelėjo pajutusi pakaušyje skausmą. Visa galva tvinksėjo. Ji atsargiai pasirėmė alkūnėmis ir apsižvalgė. Sutrikusi pamatė gulinti šalia užgęsusio laužo, laukymę supo medžiai. Kaip ji čia atsidūrė? Gerai pasiknaisiojo paskutiniuose atsiminimuose, tačiau niekaip negalėjo prisiminti, kad čia atėjo ir kūrė laužą. Bet dūmų kvapas savo buvimu aiškiai rodė priešingai.

Harieta lėtai pakėlė ranką ir palietė pakaušį. Pirštai aplipo kažkuo lipniu. Pakėlusi ranką priešais save pamatė kraują. Galbūt susitrenkusi į akmenį ji prarado atmintį? Tuomet mergina dar kartą apsižvalgė, laukymę. Anksčiau matyto baltaplaukio niekur nesimatė. Tiesa, susierzinusi pastebėjo Harieta netoli jos išsidrėbęs, į ūsą pūtė padaras. Mergina pabandė atsistoti, bet galva ėmė smarkai suktis ir Harieta pasidavusi vėl susmuko ant žemės, nusprendusi pirmiau susitvarkyti žaizdą.

Pirmiausiai nuplovė vandeniu iš gertuvės, tuomet nuskynusi ir tarp delnų sutrynusi kelias žoleles uždėjo ant žaizdos. Jos greitai sustabdė kraujavimą ir išvalė žaizdą nuo užkrėtimų. Galiausiai peiliu nurėžė marškinių rankovę ir aprišo žaizdą. Viso to mergina buvo išmokusi iš vaikų namų virėjos. Baigusi mergina suraukė nosį, žolelės skleidė tokį ašrų kvapą, kad net akys ašarojo. Bet gerai, kad bent galvos taip neskaudėjo, todėl Harieta išvargusi užmerkė akis ir užmigo.

Kai Harieta pabudo antarkart, padaras įdėmiai spoksojo į merginą. Harieta klausiamai kilstelėjo antakį.

‒Matau nelabai džiaugiesi mane matydama, ‒garsiai žiovaudamas sumurmėjo gyvūnas Harietos mintyse ir dar pridėjo tarsi sau, ‒ir ką gi aš tokio padariau, kad taip.

Harieta reikšmingai nusisuko ir lengviau atsiduso pastebėjusi, kad galva jau nesvaigsta. Tuomet ji nusprendė griebti jautį už ragų, todėl paklausė:

‒Kas yra ta mokykla?

Tačiau už nugaros tvyrojo  tyla. Harieta atsisukusi pamatė, kad padaro jau neliko. Mergina tik nusistebėjo, kad negirdėjo gyvūno žingsnių. O tuomet užuodė nuo savęs sklindantį dvoką ir atsidususi pakilo-reikia rasti vandens telkinį ir tik tuomet jaudintis dėl kitko.

Bet ir vėliau padaras neatsakinėjo į klausimus, bent kiek susijusius su mokykla. Harieta sulaukdavo tik tylos, kartais padaras tiesiog dingdavo tarp medžių. Tik vienakart jis atsakė. O buvo taip.

‒Ar tu turi vardą? ‒paklausė Harieta.

‒Tik jūs žmonės prisigalvojat kažkokių nesamonių, ‒niurgėdamas atsakė padaras.

‒Tai…ne? ‒sutrikusi perklausė mergina.

Padaras nusisuko ir atsakė:

‒Ne.

Kartą, kaip ir kiekvieną dieną kai Harieta ramiausiai ėjo keliu, o padaras vis šmėkščiojo tarp medžių. Tačiau staiga gyvūnas pribėgo prie Harietos. Jo ausys buvo suskliaustos, kūnas įsitempęs.

-Lipk man ant nugaros, -greitai paliepė.

-Ką? Ne, -nukirto Harieta.

Tačiau tada gyvūnas suurzgė. Ir Harieta nei akimirkos nesudvėjojo, kad padaras negalėtų jos pulti. Todėl mergina pakluso ir šeip ne taip užsiropštusi vos spėjo įsikibti į padaro kailį kai šis davė šuolį į priekį. Vėjas iškart pagavo merginos plaukus. Ir tuomet Harieta išgirdo  sau už nugaros kanopų kaukšėjimą.

-Tik neatsisuk-griežtai paliepė gyvūnas.

Tačiau Harieta nepaklausė. Ten jojo trys raiteliai. Jų žirgai buvo juodi kaip ir jų apsiaustai besiplaikstantys vėjyje. Harieta akimirkai sustingo ir vos nenukrito ant žemės, bet spėjo išsilaikyti ir iškart pasigailėjo nepaklausiusi padaro. Padaras tuo metu pasuko iš kelio ir mergina turėjo saugoti veidą nuo medžių šakų.
Tuomet Harieta išgirdo upės šniokštimą. Ir ėmė rėkti padarui, kad suktų į šoną, tačiau šis neklausė, o persekiotojai kas akimirką artėjo. Kai iki vandens teliko žingsnis gyvūnas atsispyrė ir šoko. Joks žirgas nebūtų įveikęs šio vandens, bet padaras paprasčiausiai nusileido kitoje pusėje nesušlapęs nei plaukelio. Raiteliai sustojo kitame krante.  Harieta lengviau atsiduso, bet toliau jie bėgo neilgai. Staiga gyvūnas suklupo ir Harieta perskridusi per jo galvą žnegtelėjo ant žemės. Kai mergina atsisuko į padarą jį apgaubė keista violetinė ugnis. Ir Harietos nuostabai jo vietoje liko tas pats baltaplaukis jaunuolis, tik šykart jo kojoje styrojo juoda strėlė.