paėjėkim

Mano sodas yra labai didelis. Jame vyšnios, obelys ir fontanas. Kasryt praeinu pro jį ir gėriuosi. Kai einu, niekada neatsisuku. Paukščių čiulbesys veda tik į priekį.

Iš dangaus leidžiasi baltas lietpaltis. Nuo jo čiūžteli audronaša ir savo snapu kerta į užausį. Takų balos ir nesiliaujanti drabna paukščiui lyg vandenynas. Mano ausies kriauklė kraujuoja. Audronaša nusikerta raudoną siūlą nuo mano kairiojo riešo. Jai nuskrendant mosteliu, bet ji neatsisuka.

Po lietpalčiu telpu aš ir nueitas kelias. Jaučiuosi lyg šiltnamyje, man karšta. Įdienojus skubu iš jo išeiti. Padai paprastai būna labai įkaitę. Įkaitę ir dabar, net ausyse spengia.

Prie išėjimo – mažas šaltinis. Jis labai mažas, bet gilus ir neišsenkantis. Vilgau kojas, rankas visą kūną. Gelia kojas, rankas ir visą kūną. Šaltinis mažas, o kūnas skleidžiasi lyg gėlė.

Violetinis žiedas – lyg išpurentas šinjonas. Tokį kuodą nešiojo mano istorijos mokytoja. Žiedas rieda pažeme, sustoja prie obels kamieno. Mokytoja nesustotų pasakojus apie Semiramidės sodus, net jei plyštų dangus. Ji buvo tądien prekybos centre, kai audra nuplėšė stogą. 

Atpažįstu violetinius varnalėšos kuodus. Pakratau delnus, nebežiūriu į atvaizdą vandens rieškučiose. Kai išeinu už sodo ribų, širdį suspaudžia netektis. Nekonkreti, nusakoma tik spalvomis ir asociacijomis.

Sodą ir darbo laukus jungia rąstas. Jis kabo virš milžiniško melioracijos griovio. Dažniausiai aš jį apeinu, bet šiandien sustoju. Rąstas vadinamas tiltu, kuriuo galima pereiti. Iš kažin kur grįžus audronaša sukrykia tekstą, kurį turiu užrašyti.

„Jie perėjo rąstą, jungiantį sodą ir lauką.
Bangavo po kojom vanduo – oranžinė upė.
Kai judviejų norai ir viltys bangom išsisupo,
nuo dugno pakilę, pakilo ir jie, bet sulaukę
devintojo smūgio, ėmė dairytis, kas lemia
judėjimą, šuolį virš upės – instinktai ar protas,
o gal pragaištingi jausmai, širdim išmatuoti.
Tad šitaip pamąstę, nušoko abudu ant žemės“.

Niekad nežinau, ar grįšiu. Nežinau, nes grįžti tuo pačiu keliu yra monotonija. Bet vis grįžtu ir bandau suvokti kodėl. Klausimas „kodėl“ – visada šiek tiek painus. Mano sodo keliai neatrodo painūs. Grįžtu ir vengiu klausimo – kodėl. Jei išgirstu klausiant, vengiu atsakymo. Paprasčiau yra neklausinėti ir neatsakinėti.

Grįžtu prie išėjimo iš sodo. Išėjimas tampa mano grįžimu. Žinau, kad sugrįžti neišvengiama. Dangus, kaip kartais pasitaiko, ir dabar pakyla. Tai, kas gaubė, nuskrenda kartu su juo. Sninga vyšnių žiedais ir aš vos spėju juos nuo savęs baidyti. Prieblandoje žiedai panašūs į drugius.

Kai einu pro sodą, norisi atsisukti, bet tai pražūtinga. Viskas juda, keičiasi ir savęs nebematai. Gali užsimiršti ir tuo pačiu užmiršti save. Susiliejimas su sodu, jo kvapais ir garsais užburia. Burtai visada yra nepageidautini sąmonei. Sąmonė apsigauna, sodas tampa pasaka. Toje pasakoje mutuoja drugiai. Tai labai netradiciška ir prasilenkia su lietuviškų pasakų finalais.

Mano sode yra keli statiniai. Jie ryškūs ir įkyriai traukia dėmesį. Net jei būtų neryškūs, jie dominuotų. Augalai kinta, įsipainioję į jų pamatus. Sunku pro juos praeiti neatsisukant.

Jei eičiau pro sodą sutemus, vyšnios obelys ir fontanas atrodytų juodi. Bet sodo statiniai savo ryškumu nusileistų tik patekėjusiam mėnuliui. Ėjimas pro juos naktį prilygtų braidymui padange. Tuomet būtų neįmanoma neatsisukti. 

Atsisukus viskas baigtųsi tą pačią akimirką. Dažniausiai atsisukimas yra istorija. Viskas baigtųsi akimirkos sustabdymo taške. O taškas yra kintantis, nes blunka. Kokia ir kur ta akimirka, niekas nežino. 

Vyšnios, obelys, fontanas, keli ryškūs statiniai kartais iškrenta lyg iš apversto paveikslo. Tarsi ranka iš balto lietpalčio rankovės nerūpestingai nukabino paveikslą nuo sienos ir numetė ant grindų. Kodėl tai vyksta, niekur neužrašyta. Niekas nežino, kokie klausimai ir atsakymai teisingi.

Iš dangaus leidžiasi paukščių čiulbesys. Jis apgaubia ir neša kartu su vėju. Vėjas yra beveik muzika arba tiesiog muzika. Tai priklauso, kuriuo paros metu eini per sodą. Ir aš kartais esu muzika arba vėjas.

Kartais esu sodas ir tada niekur neinu. Nėra prasmės eiti per sodą, kai jis kinta. Viskas, ką pamatysi bus nereikšminga ir gyvens tik šimtąją sekundės dalį. Atsisukimai, klausimai ir atsakymai taip pat. Mano sodas taip pat laikinas, net labiau laikinas už vyšnios žiedlapį. Ypač, kai jis įsitempęs kaip burė priešgyniauja vėjui.