Keistai paaugam netektyj,
Nors skausmas skaudžiai
Mus terioja...
Ir kiek protingi –
Guvūs kiek –
Nieko gudriau nesugalvojam... –
Palenkę galvas išdidžiai,
Suprantam,
Kad daugiau suprasti –
Matyt, išgirsti
Turėsimė daugiau –
Turėsime daugiau patarti...
Nes augesni –
Tokia esmė
Ir atsiremt nebeturim kraštinio...
O kraštas slenkas...
Mums šalia... –
O aukštesniųjų pareiga
Apsaugot mažutėlius
Nuo likimo...
O Lui, galima ir nuolankiai pakelti galvą ir išdidžiai nuleisti, galima būti nuoširdžiu, o galima žaisti nuoširdumą, aktoriaus profesijoje (tai tik viena iš profesijų) yra tiek daug spalvų, jei jų neskiri (nematai gyvenime), tai jau nebūtum geras tos profesijos net amatininkas - vaidindamas gautą vaidmenį, be jokios, tau suteikto vaidmens, kūrybos, o tik tiksliai išpildydamas dramaturgo, scenaristo, arba režisieriaus nurodymus...
Niu, visiški niekai, /polnaja čiūžš.../
Labai pozityvus pirmas komentaras, jei ne jis-citata ir pastebėjimas padarytas komentavusio, tai tikrai, nebūčiau taip stropiai skaičiusi teksto su intencija rasti jame nors trupinėlį kažko... ir nebūčiau pastebėjusi potencialo, slypintčio tose keliuose eilutėse...