Laiškai iš Mėnulio nr. 56

Kaip jau sakiau anksčiau, vis siučiu ir siunčiu savo tekstus į kosmoso platybes. Šį kartą siunčiu naują pjesę, kurią parašiau pažiūrėjęs seną filmą. Čia pastatyti šią pjesę neturiu galimybės, todėl tikiuosi Žemėje kas nors imsis ir pastatys mano veikalą.

            Miegok kietai, Virdžinija
(John  Cassavetes „Opening Night“, 1977 variacija)

Uždanga atsidaro.
Martis. Apie ką tu galvoji?
Gordon. Dieve, tu namie? Kaip išgąsdinai.
Martis. Kuria prasme namie? Kur turėčiau būti?
Gordon. Nesikabinėk prie žodžių. Aš visa permirkusi.
Martis. Kur tu buvai, Virdžinija?
Gordon. Vaikštinėjau po parduotuves, po to užėjau į barą, nes pakeliui užklupo  lietus, bet turbūt be reikalo.
Martis. Taip taip, turėjau pats susigaudyti. O kodėl be reikalo? Ten buvo daug žmonių?
Gordon. Ten buvo daug vyrų ir visi kalbėjo apie vaikus.
Martis. Užjaučiu tave, vyrai, kalbantys apie vaikus, yra nesveiki.
Gordon. Todėl ir nelaukiau, kol nustos lyti.
Martis. Bet vieną taurelę vis tiek spėjai išmesti?
Gordon. O kas, juk aš laisva moteris? Be to, buvau visa sustirusi.
Martis. Žinoma, visi mes turime savų prisirišimų.
Gordon. Negi pradėsi mane dėl to kaltinti? 
Martis. Ne, jokiu būdu. Bet kodėl aš tave laikau, eik persirengti, tu gi visa šlapia.
Gordon. Myliu tave. Iškraustyk krepšius, būk geras.
Martis. Virdžinija!
Gordon. Ką?
Martis. Tu girdi mane?
Gordon. Kas yra?
Martis. Nieko, tik norėjau padėkoti.
Gordon. Už ką?
Martis. Kad grįžai namo.
Gordon. Labanaktis.
Uždanga, plojimai.

Veikėjai:
Daniela Gordon, vaidinanti Virdžiniją
Režisierius Menis
Nensi, septyniolikmetė
Nensės tėvai
Morisas, vaidinantis Martį 
Sara, pjesės autorė
Impresarijus Deividas
Tonis, pirmasis Virdžinijos vyras
Linda, jo žmona
Čarlis Spaiksas, Lindos brolis
Karla, jo žmona
Tonio mama
Aprengėja Keli
Rekvizitininkas Albertas 
Režisieriaus padėjėjas 
Spiritistė 
Ferdinandas, spiritistės vyras 
Kunigas
Padavėja
Kavinės lankytoja
Masuotė: žiūrovai, scenos darbininkai, gedėtojai, kavinės lankytojai

Kita scena
Aprengėja. Tu pavergei publiką.
Gordon. Albertai, mano gerklė visai išdžiūvo.
Rekvizitininkas. Neatsisakykit. Pasiūlo gertuvę.
Gordon. Ačiū, išgelbėjai gyvybę. Bet tavo žiebtuvėlis vėl neveikė, kitą kartą padėk ant lovos degtukų dėžutę.
Režisierius. Tu buvai nuostabi. Kaip visada.
Gordon. Bet Sara greičiausiai taip nemano.
Režisierius. Ji norėtų antausio. Tu gi žinai, kiekvieną dieną man jį primena.
Gordon. Jokiu būdu, tai vulgaru, Meni, negi tu jai nusileisi?
Režisierius. Ji autorė. Su tais autoriais vienas vargas, jie pilni įvairiausių užgaidų. Tu dar padėkok, kad ji nepareikalauja tavęs nusirengti.
Gordon. Tegul pamėgina.
Režisierius. Pakalbėsim apie tai rytoj.
Gordon. Nėra apie ką kalbėti.
Režisierius. Myliu tave, persirenk, važiuosime vakarieniauti.
Gordon. O tavo žmona?
Režisierius. Tu gi žinai, ji irgi tave myli.
Gordon. Nuostabu, galima išprotėti.
Režisierius. Tik negerk, prie išėjimo gerbėjų minia.
Gordon. Prie tarnybinio taip pat?
Režisierius. Jų pilna visur.
Gordon. Geriau visai neišeiti. Aš lieku čia.
Režisierius. Nekvailiok.

Avanscena. Žiūrovai jau išsiskirstę, darbininkai ardo dekoracijas, apšvietėjai nuiminėja prožektorius. Ant abiejų portalų dar kabo afišos su Gordon portretu. Nensi ateina iš žiūrovų salės gilumos. Apsidairo. Į ją niekas nekreipia dėmesio. Ji nukabina vieną afišą ir dingsta su ja scenos gilumoje.

Nauja scena
Režisierius. Tu pavėlavai visą valandą. Daniela, kas yra?
Gordon. Lyg nežinotum, štai laikraštis. Ta mergaitė, kuri vakar papuolė po ratais, ji mirė.
Režisierius. Man labai gaila, bet gi tu dėl to nekalta. Jai reikėjo būti ne tokiai pakvaišusiai.
Gordon. Taip, bet aš negalėjau užmigti, jai tebuvo septyniolika. Septyniolia, Meni, tu gali įsivaizduoti?
Sara. Apie kokią mergaitę jūs kalbate?
Impresarijus. Vakar prie teatro suvėžino mis Gordon gerbėją.
Gordon. Nensi.
Režisierius. Ką?
Gordon. Jos vardas Nensi. Labai graži mergaitė. Ji nenorėjo nuo manęs atsitraukti, ją reikėjo tiesiog atplėšti.
Režisierius. Tai nesvarbu...
Gordon. Nesvarbu? O kas tada svarbu? Ji vis bėgo ir bėgo man iš paskos, kol papuolė po kito automobilio ratais, ir tu sakai, kad tai nesvarbu? Gal antausio scena šiuo atveju yra svarbesnis dalykas?
Sara. Mis Gordon, kiek jums metų?
Gordon. O prie ko čia metai?
Sara. Man regis, jūs vaidinate neapibrėžto amžiaus moterį, sunku suprasti jūsų personažo gyvenimišką ir emocinę patirtį. Jūs klaidžiojate tarp kažkokių neaiškių orientyrų.
Gordon. Gana. Aš turiu išeiti, grįšiu po valandos.
Režisierius. Gal mes galim pasikalbėti, Daniela?
Gordon. Palik mane, bent valandai, prašau, Meni.

Papildoma scena
Giminaičiai ir artimiausi draugai Nensi bute.
Kunigas. Kartokite paskui mane: šlovė tau Viešpatie, teisėjau mūsų, amen.
Visi. Amen.
Gordon. Galiu užeiti? Aš Daniela Gordon.
Nensi  tėvas. Atleiskite, dabar ne metas priiminėti svečius, bet praeikite, jei norite, į vidų.
Nensi motina. Aš netekau vakar dukters. Mes netekome, atleiskite mums. Mes žinome, kas jūs. Dar vakar būtume devintame danguje, jei taip užsuktumėte.
Gordon. Man labai gaila, priimkite mano užuojautą.
Nensi motina. Nensi svajojo apie susitikimą su jumis, bet matot, kaip gavosi, ji jus dievino.
Gordon. Ji labai graži. Mes spėjom susipažinti, mane pakerėjo jos akys, aš pakviečiau ją į spektaklį šįvakar. Kas galėjo pagalvoti?
Nensi tėvas. Jūs galėsite vaidinti? Tikriausiai jūs neturite vaikų, nes jei turėtumėte, nebūtumėte čia atėjusi.

Scena kavinėje
Padavėja. Norėsite pakartoti?
Gordon. Taip, dar vieną ir eisiu.
Kavinės lankytoja. Mis Gordon, juk čia jūs? Jūs nieko prieš, jei aš padarysiu su jumis selfį?
Gordon. Ne, ne prieš.
Kavinės lankytoja  kreipiasi į savo staliuką. Juk sakiau, ji visai nepasikėlusi.

Vėl scena
Režisierius. Tu grįžai pavėlavusi dvi valandas. Aš paleidau trupę. Be to, tu nepajėgi repetuoti.
Gordon. Bet ne todėl, kad išgėriau dvi taureles viskio. Negaliu pamiršti Nensės.
Režisierius. Susitvardyk, vakare vaidinimas.
Gordon. Gal nuvesi mane kur nors išgerti?
Režisierius. Manęs laukia žmona. Na, gerai, galime visi trys kur nors užeiti.
Gordon. Ne, ačiū. Geriau pabūsiu savo kambaryje.

Dar viena scena
Gordon. Morisai!
Morisas. Ką? Aš skubu.
Gordon. Gal palaikysi man kompaniją?
Morisas. Daniela, atleisk, turiu atsisakyti.
Gordon. Bet mes nesame svetimi, Morisai, prisimink.
Morisas. Prisiminti ką? Tu labai pasikeitei, kai tapai žvaigžde, o kas aš? Eilinis statistas, kurio net pavardės niekas neįsimena. Aš neuždirbu tiek, kad galėčiau tave mylėti, Daniela. Galų gale, tu net nebesi moteris, tiktai žvaigždė, nieko nematai aplink save, gyveni vien scena, tau nereikia nei meilės, nei tikrų jausmų, net sekso. Tau nieko nebereikia. Tau nereikia manęs, Daniela.
Gordon. Išeik, Morisai.

Jau kita scena
Gordon viena prie veidrodžio. Pirštu piešia ant jo grimo dažais veidą. Prie jos prisijungia Nensi, apsisiautusi kūną afiša su Gordon portretu. Irgi piešia. Ant veidrodžio du veidai.
Gordon. Kas aš esu?
Nensi. Kas tu esi.
Gordon. Šaulys, besitaikantis į šviesulius naktiniame danguje. Kai man buvo septyniolika, aš galėjau viską, nušauti bet kurią žvaigždę danguje. Aš išnaudojau perdaug strėlių per savo gyvenimą. Dabar mano dėklinė beveik tuščia.
Nensi. Aš žvaigždė.
Gordon. Žvaigždė, kaip ir žarija, brėkštant dienai užgęsta. Scena, rodės, nesibaigianti naktis, niekada neateis rytas. Todėl scenoje nėra langų, kad joks šviesos spindulėlis neįspistų ir neužgožtų žvaigždžių švytėjimo.
Nensi. Švytėjimo.

Gerovės scena
Režisierius. Pamėginkime su antausiu.
Gordon. Meni! Mes jau kalbėjome apie tai.
Režisierius. Daniela, tai nieko baisaus, aktoriai daugybę kartų yra talžomi, tau tik lengvai pliaukštelės.
Gordon. Tai pažeminimas.
Režisierius. Nieko panašaus, čia nėra jokio pažeminimo, vyrai nuolat muša savo žmonas, tai tradicija. Supranti, tradicija,  taip buvo visą laiką. Scenoje įprasta rodyti smurtą, be šito joks pastatymas neturės pasisekimo. Tai yra gyvenimas.
Gordon. Aš noriu, kad mane gerbtų. Mylėtų. Juk pjesė apie meilę?
Sara. Meilė įvairiapusė, ir jūs tą žinote.
Režisierius. Daniela, paklausyk, tu juk nori būti žvaigžde, o ne išpuoselėta bejausme lėle, tada turi leistis būti murkdoma purve, tai neišvengiama, toks aktoriaus kelias, mieloji. Pažiūrėk, Morisas suduos man. Pirmyn, Morisai. Na, drąsiau. Matai? O dabar tu jam suduok. Suduok, Daniela, na. Va taip. Dar kartą. Puiku. Dabar nebijok, jis lengvai tau pliaukštelės. Man būtinas garsas, tik dėl garso, pabandom, na.
Daniela. Nedrįsk manęs mušti! Ne ne ne! Gana!
Režisierius. Kas yra?
Morisas. Aš jai net nesudaviau.
Režisierius. Kelkis, Daniela, užteks gulėti, Deividai, daryk ką nors.
Morisas. Deividai, aš jos net nepaliečiau, prisiekiu.
Impresarijus. Kaip tu, Daniela? Gal reiktų iškviesti gydytoją? Atneškit  šaltą kompresą ir lašelį brendžio.
Režisierius. Nieko nereikia, kelkis. Mes repetuojam ar ne?
Morisas. Aš prie jos net nepriliečiau.
Režisierius. Daniela, tu girdi mane? Deividai, palik sceną. Deividai, jai nieko neatsitiko, ji tiesiog pervargo. Aš per savo gyvenimą esu tūkstantį kartų pervargęs. Jeigu nemiegi visą naktį, tada pavargsti. Daniela kelkis.
Morisas. Meni, tu nori, kad mes pakartotume?
Režisierius. Taip.
Morisas. Visą sceną? Bet kaip aš galiu repetuoti, jeigu ji guli ant grindų?
Režisierius. Daniela, mes repetuojame, ar ne?
Sara. Mis Gordon, jums negera?
Gordon.  Aš pasiruošus, velniop.
Režisierius. Puiku, aš tave myliu, viskas bus gerai, tik vienas pliaukštelėjimas, man reikia garso, supranti? Jis visai lengvai tau suduos, juk taip, Morisai? Morisai, vos vos, tik kad girdėtųsi.
Morisas. Supratau.
Režisierius. Sara, nuo kurios vietos?
Sara. Tu nieko nepasieksi.
Martis. Tu nieko nepasieksi, Virdžinija.  Nori mane įžeisti, išprovokuoti kivirčą, pirmyn.
Gordon. Aš tiesiog pavargusi.
Martis. Žinau, tu nori prisigerti pigioje užeigoje arba permiegoti su pirmu pasitaikiusiu jaunuoliu.
Gordon. Tau manęs nesuprasti, praleisk, krentu iš nuovargio.
Martis. Manai tokiu būdu sustabdysi laiką ir grąžinsi jaunystę?
Gordon. Marti!
Antausis, Gordon krenta, po pauzės isteriškas juokas.
Martis. Dieve.
Režisierius. Neblogai, visai nieko. Pakenčiama.

Įterptinė scena
Gordon. Nensi? Tu neturėtum čia būti.
Nensi. Kodėl ne?
Gordon. Nežinau, tu mirusi, turi būti su tėvais.
Nensi. Bet aš noriu būti su jumis, aš jus myliu, jūs sakėte, kad galiu ateiti pažiūrėti spektaklio, ar tai buvo melas? Jūs mane apgavote?
Gordon. Ne, ne, septyniolika metų, tai nuostabus metas.
Nensi. Taip, man septyniolika.
Gordon. Žinau, tu man sakei, tau visada bus septyniolika, tu niekada nepasensi.
Nensi. Aš niekada jūsų nepaliksiu. Cha cha cha.

Neįterptinė scena
Sara. Ar čia yra kas juokinga?
Gordon. Ne, atleiskite, tikriausiai ne.
Sara. Jeigu norite, galiu parašyti kokią juokingą repliką?
Gordon. Nereikia. Tiesiog nerandu ryšio su savo heroje, mes tokios skirtingos, turbūt įvyks stebuklas, jeigu sugebėsiu ją įveikti, suvaidinti be falšo.
Sara. Sakykit atvirai, ko trūksta jūsų manymu mano pjesei?
Gordon. Vilties.
Sara. Moteris, kurią jūs vaidinate, tokia pat nelaiminga kaip jūs, kaip aš, kaip visos moterys, kurios jau nebegali mylėti, jų laikas praėjo, jos beginklės prieš gyvenimo realybę, buitį, tą jūs pajėgi suprasti? Vilties čia jau nebegali būti.
Gordon. Nesutinku absoliučiai, bet neturiu jėgų su jumis ginčytis.
Režisierius. Gerai,  palikim tai kitam kartui, kartojam šitą sceną nuo pradžių. Tiesiog tam, kad užtvirtintume. Viskas gana neblogai. Tu pasiruošęs, Morisai?

Papildoma scena nr 2
Gordon. Kodėl tu vis ateini? Palik mane. Tavo tėvas nepritaria tam, ką aš darau su savo gyvenimu. Kai man buvo septyniolika, aš galėjau viską. Tada visi jausmai yra paviršiuje ir bet kada išsiveržia į aplinką, gali mylėti, nekęsti, užjausti, būti atvira, gali suvaidinti bet ką. Su metais tai darosi vis sunkiau, ateina nepasitikėjimas, baimė apsijuokti, suklysti, pasenti.
Nensi. Kodėl tu man visa tai sakai, juk man tai negresia?
Gordon. Man labai gaila, jaučiuosi dėl to kalta.
Nensi. Pasakyk dar kartą, kai man buvo septyniolika…
Gordon. Kai man buvo septyniolika...
Nensi. Cha cha cha. Man septyniolika, man. Ką tu apie tai išmanai? Tavo net veidas ant veidrodžio senas.
Gordon. Tu keršiji man, ką gi.
Nensi. Ne, aš dėkinga tau, kad niekada nepasensiu.


Ko gero, naujausia scena
Beldimas į duris.
Gordon. Užeikite.
Įeina Sara ir impresarijus.
Sara. Juk galime pasikalbėti?
Gordon. Nemanau, kad įtikinsite mane pamilti jūsų heroję.
Sara. Deividai, palauk, prašau, už durų.
Impresarijus. Kaip pasakysite.
Sara. Žinoma, draugėmis mes netapsime.
Gordon. Tai jau tikrai.
Sara. Bet galėtume pasistengti priartinti Virdžiniją prie jūsų susikurto personažo modelio.
Gordon. Manote mes labai nutolusios?
Sara. Kiek jums metų, mis Gordon?
Gordon. Jūs jau klausėte vieną kartą.
Sara. Man šešiasdešimt penkeri. Jeigu jūs bijote savo amžiaus, mano pjesės jums neperprasti. Man regis, jūs norite pabėgti nuo to, nuo ko neįmanoma pabėgti ir tas neapibrėžtumas labai matosi scenoje, jūs elgiatės, lyg vis dar būtumėte mergaitė, bet Virdžinija antrą kartą ištekėjusi moteris ir pjesė vadinasi Antroji žmona, tad klaidinti žiūrovą nėra prasmės, tiesiog reikia sutikti su pjesės sąlygomis, tiksliai atkartoti žodžius, veiksmas po veiksmo ir personažas savaime atsiskleis.
Gordon. O kaipgi akoriaus kūryba, vaidmens interpretacija, sąlygiškumai? Jūs neįtikinsite manęs, kad Virdžinija klimaksinė beprotė, paniškai bijanti artėjančios senatvės. Aš nevaidinsiu jus pačios, juk kiekvienas autorius rašo apie save, ar ne taip?
Sara. O kaip jūs ketinate vaidinti?
Gordon. Jūs parašėte pjesę apie senėjimą, bet aš nesu Virdžinijos bendraamžė, man sunku susitapatinti su ja ir aš nesiekiu to. Senatvė yra nuobodi, senatvė niekam neįdomi. Aš vaidinsiu taip, kad amžius būtų nesvarbus. Paklausykite, Sara, taip, aš neturiu vyro, neturiu vaikų, ir tai įvykęs faktas, aš nieko negaliu pakeisti, mano gyvenimas yra scena, bet jeigu man pavyks prisibelsti ligi žiūrovių, kurios galvoja, kad jų niekas nesupranta, jeigu mano Virdžinija taps veidrodžiu, tada galėsiu pasakyti, kad man pavyko. Pamenate tą mergaitę? Ji tiki manimi ir mato manyje savo perspektyvą, negaliu vaidinti to, ko ji iš manęs nelaukia.
Sara. Jūs kalbate taip, lyg ji būtų gyva. Gal ji yra čia, šiame kambaryje? Tas antras veidas ant veidrodžio jos?
Gordon. Ne, ji yra mano vaizduotėje ir tai yra tikra.

Scena grime
Režisierius. Sveika, Keli.  Kuo užsiimi?
Aprengėja. Matai, kabinu kostiumus. Tu nelaiku, Meni. Daniela turi grimuotis.
Režisierius. Daniela, aš tavęs neatpažįstu, tu pasidarei nuobodi. Anksčiau sugebėdavai bet kada mane prajuokinti, dabar visada tokia rimta.
Gordon. Pjesė juk rimta, Meni.
Režisierius. Tikrai? Stebuklas, įsivaizduok, ji žino, kad pjesė yra rimta, dieve, kaip nuobodu. Jaučiuosi tarsi būčiau šalia karalienės.
Aprengėja. Ji ir yra scenos karalienė, primadona.
Režisierius. Po spektaklio kviečiu pasilinksminti, aš išsirengsiu nuogai ir parodysiu visas savo grožybes. Galėsi prisijungti, na kaip?
Aprengėja. Išeik, Meni, jai dabar  reikia rengtis.
Režisieriaus padėjėjas įkiša pro duris galvą. Už penkių minčių pradedam.
Režisierius. Tu puiki aktorė, nuostabi moteris,  tai faktas, bet su tavim nuobodu.
Aprengėja. Tiesiog pjesė yra liūdna ir ne ji ją parašė.
Režisierius. Patylėk, Keli.
Aprengėja. Tu ją kankini, Meni, ji nemiegojo visą naktį ir jai reikia grimuotis.
Daniela. Aš nuobodi, nes jaučiuosi sutraiškyta šitos prakeiktos pjesės.

Konkreti scena
Režisieriaus padėjėjas. Dėmesio, visi į vietas, pradedam. Šviesos, uždanga.
Tonis. Aš noriu viską apgalvoti. Čarli, paimk seserį, žmoną ir nešdinkis kur nors. Dvidešimt dolerių užteks? Nuvesk  jas į kiną arba zoologijos sodą, kur nori, tik palik mane ramybėje, aš noriu pabūti vienas.
Beldimas į duris.
Čarlis. Labas. Ei, čia kažkokia moteris, kaip iš žurnalo. Ji išėjo.
Tonis. Virdžinija!
Tonio žmona. Toni! Ką tu darai?
Tonis. Sustok!
Čarlio žmona. Čarli, nestovėk tarpduryje.
Čarlis. Tonis mėgsta, kai aš visur kišuosi.
Tonio žmona. Ką jie ten veikia?
Čarlis. Jie stovi laiptų aikštelėje. Gal ji namų ūkio inspektorė?
Tonio žmona. Aš vis tik išeisiu pažiūrėti.
Čarlio žmona. Kas atsitiko?
Tonio žmona. Jie kalbasi. 
Čarlio žmona. Ir tu ketini taip paprastai žiūrėti?
Tonio žmona. O ką, po velnių, aš galiu padaryti?
Čarlio žmona. Jie pažįstami?
Tonio žmona. Ji pirmoji Tonio žmona.
Tonis. Įeik, supranti, aš pasimetęs, tokia staigmena. Kas kita, jei aš sutikčiau tave gatvėje, jei mes netikėtai susidurtume spūstyje.
Gordon. Labas.
Tonio žmona. Kas vyksta po velnių, kas ji tokia?
Tonis. Ji  Virdžinija.
Gordon. Atleiskite.
Tonis. Minutėlę, tu niekur neisi, Virdžinija. Palauk truputį, pasisveikink, čia mano šeima.
Gordon. Sveiki.
Čarlis. Sveiki.
Tonis. Tai mano buvusi žmona Virdžinija, penkiolika metų praėjo. O čia mano naujoji žmona.  Vaikai vieši pas senelę, ten jiems geriau, bet čia jų portretai. Šitas Kolinas.
Gordon. Aš eisiu.
Tonis. Minutėlę, Virdžinija. Kur tu skubi? Tu tik įėjai, dar nesusipažinai su mano žmonos broliu. Jo vardas Čarlis. Čarlis Spaiksas. Pasisveikink, Čarli, su Virdžinija.
Čarlis. Mes ėjome pro šalį ir užsukome aplankyti.
Gordon. Atleiskite, kad aš taip be pakvietimo.
Tonio mama. Toni, tu neprisimeni, ar aš gėriau savo vaistus?
Tonis. O čia mano mama, bet tu ją žinai, pasisveikink, Virdžinija.
Gordon. Laba diena.
Tonis. Mama, eik gultis, čia Virdžinija, tu juk prisimeni Virdžiniją?
Tonio mama. Ji atnešė vaistus?
Tonis. Ne, mama, ji atėjo tave aplankyti.
Tonio mama. Kaip malonu, ar mes buvome susitikę?
Gordon. Ne, atleiskite, aš eisiu.
Tonis. Palauk, Virdžinija, tu dar nesusipažinai su Karla, Karla Čarlio žmona. O čia mano naujoji žmona Linda. Paspauskite  rankas.
Gordon. Aš čia nereikalinga.
Tonis. Palauk, Virdžinija, po velnių, tu dar  nepasisveikinai su Linda. Kas čia vyksta?
Čarlis. Atsikabink nuo jos!
Tonis. Eik velniop!
Čarlio žmona. Čarli, nelįsk, jis beprotis.
Tonis. Tu irgi užsičiaupk.
Tonio mama. Toni, mes turime svečių?
Tonis. Mama, eik prašau į savo kambarį.
Tonio mama. Aš tik nerandu savo vaistų. O kas šie žmonės?
Tonis. Tai mano pirmoji žmona Virdžinija, tu ją pažįsti, ir mano antroji žmona Linda, ją tu taip pat gerai pažįsti.
Tonio mama. Aš net nežinojau, kad tu vedęs. Kada tai atsitiko?
Tonis. Vakar, o dabar eik gultis.
Tonio mama. Vakar, tik pamanyk.
Tonis. Susipažink su mano vaikais, Virdžinija, čia mano vaikai, vyresnė Leona. Čia mano žmona Linda. Ją siutina  gyventojų prieaugis, bet ji ne prieš gimdyti.
Čarlis. Liaukis!
Tonis. Nesikišk. Mums su ja šiame reikale lengvai gaunasi, penkiolika minučių ir ji iššauna. Penki šūviai, įsivaizduoji? Dabar jie pas senelę. Kitą.
Tonio žmona. Tu gyvulys, Toni. Ką tu darai?
Tonis. Tu nesupranti, Linda, aš tai kalbu todėl, kad Virdžinija nemyli vaikų. Jos negalima prileisti prie vaikų.
Čarlis. Tu užsimiršti, Toni.
Tonis. Atstok, Čarli, kol dar esi sveikas!
Čarlio žmona. Nedrįsk mušti Čarlio. Kuo tu save laikai?
Tonis. Viskas, viskas. Atsiprašau.
Čarlio žmona. Tu šunsnukis, taip negalima elgtis.
Tonis. Aš atsiprašiau. Atsiprašiau, viskas. Susipažink, čia mano sūnus Vitas. Virdžinija, tu net nepažiūrėjai į Vito portretą.
Tonio žmona. Tu rodai ne tą fotografiją.
Tonis. Ką? Ach taip, bet koks skirtumas. Jei jie būtų čia, aš jų tikrai nesumaišyčiau. Jie kol kas pas senelę. Čia mano žmona Linda, jūs jau pažįstamos. Atstok, Čarli.
Tonio žmona. Ko tau čia reikia? Kas tu per moteris?
Tonis. Ateik čia, Linda, sėskis.
Čarlis. Atsargiau su mano seserimi, kerėpla.
Tonis. Neliesk manęs, Čarli, aš tave užmušiu.
Čarlio žmona. Raminkis, Toni.
Tonis. Ko jis prie manes lenda? Aš jį užmušiu.
Čarlio žmona. Gana. Tu kankini žmoną, kankini vaikus. Kas tu per žmogus?
Gordon. Atleiskite man.  Kvailai pasielgiau. Atėjau čia su vualiu.  Prisiminiau, kad Tonis labai mėgo vualius. Nereikėjo to daryti.  Nepagalvojau, kad tarp svajonės ir tikro gyvenimo toks didelis skirtumas. Sudie.
Tonio mama. Ar aš gausiu šiandien savo vaistus?

Užkulisinė scena
Aprengėja. Na, ko tu? Viskas gerai, greitai persirenk ir nusišluostyk ašaras.
Gordon. Parūpink man butelį į kambarį.
Aprengėja. Didelį ar mažą?
Gordon. Didelį. Albertai, sudrėkink maišelį, jis per garsiai braška. Taip pat plaukus.
Rekvizitininkas. Gal dar ką sudrėkinti?
Gordon. Taip, gerklę, tekstas stringa kažkur ties skydliauke.
Patraukia iš gertuvės.
Degtukus padėjai?
Grįžta į sceną.

Kažkuri scena
Martis. Aš pykstu ant tavęs, bet nežinau kodėl?
Gordon. Kalbiesi su savo nuotraukomis?
Martis. Taip, pažvelk į šitą merginą. Kažkodėl visos jos nori fotografuotis be rūbų, lyg ten būtų kažkokia esmė. Bet man labiau patinka šita senutė, pažiūrėk kiek raukšlių, kiekviena raukšlė pasakoja apie skausmą, kiekvienas skausmas yra pripildytas metų, metai kupini patirties ir taip toliau. Jauname veide priešingai, nieko neperskaitysi, tai lyg tuščias popieriaus lapas, ar ne?
Gordon. Marti, aš noriu pasikalbėti su tavim.
Martis. Išgersi ko nors?
Gordon. Ne.
Martis. Kas atsitiko, pasaulio pabaiga?
Gordon. Ne pasaulio, bet aš tau ne pora.
Martis. Ne pora? Nesąmonė, nenoriu net klausyti. Tu mano įkvėpimas, mūza, be tavęs aš niekas. Iki susitikimo su tavim aš buvau eilinis girtuoklis, niekingas žmogelis. Diskusijos apie rimtus dalykus man atrodė pliurpalai, muzika nereikalingas triukšmas, o menas niekai. Aš tikrai taip galvojau. Aš žinau, kad tu ne idealas, Virdžinija, tokia pat kaip visos, rankos, kojos, galva, bet aš myliu tave. Taip, aš neapsirūpinęs, gyvenu šia diena, tačiau aš žinau tave, žinau, nes žiūriu į tave, kai tu miegi, supranti?
Gordon. Šiandieną aš buvau pas savo pirmą vyrą.
Martis. Ak štai kas. Ir kaip jis? Toks pat žavingas? O gal tu nusivylei juo? Ne, matau, kad ne.
Gordon. Aš pažadėjau tau, kad kol esu kartu, būsiu atvira.
Martis. Taip taip taip.  Ir vis dėlto, turiu pasakyti, kad tu mane nuvylei, Virdžinija. Aš juk mylėjau tave.
Gordon. Mylėjai? Kada tai buvo? Ne, nebėk, atsakyk, aš noriu žinoti, kada tai buvo?
Martis. Tu nieko nepasieksi, Virdžinija.  Nori mane įžeisti, išprovokuoti konfliktą, pirmyn. Bet tai beprasmiška.
Gordon. Aš tiesiog pavargusi.
Martis. Žinau, tu nori prisigerti pigioje užeigoje arba permiegoti su pirmu pasitaikiusiu jaunuoliu. Ką gi, tai tavo problema.
Gordon. Tau manęs nesuprasti, nepyk, tiesiog krentu iš nuovargio.
Martis. Manai tokiu būdu sustabdysi laiką ir susigrąžinsi jaunystę?
Gordon. Marti, nereika.
Antausis, Gordon krenta.
Martis. Na, gana, kelkis. Tau skauda? Atsiprašau, nenorėjau. Ne taip stipriai ir sudaviau. Leisk padėsiu atsistoti. Nenori? Gerai, atnešiu vandens.
Gordon atsikelia. Grįžta Martis.
Martis. Na, kaip tu? Pagalvojau, gal iškviesti gydytoją?
Gordon. Nereikia. Aš myliu tave. Tu puikus aktorius, Morisai, tik nereikia pamiršti, kad tai viso labo pjesė.
Martis. Ką gi, turbūt taip ir yra, bet man jau laikas į studiją.
Gordon. Taip taip.

Tos pačios scenos tęsinys
Bando užsirūkyti, žiebtuvėlis neveikia. Ieško degtukų. Dingsta už vienų durų, grįžta, eina į kitas duris. Girdisi: ei, kur degtukai? Kas turit ugnies? Grįžta, kreipiasi į žiūrovus
Gal kas galit pridegti? Ačiū. Maniškis neveikia, dėkoju.
Telefono skambutis.
Alio, Sofi? Kaip gerai, kad paskambinai. Kaip tik ieškojau degtukų, bet man jau pagelbėjo. Tikrai? Klausyk, aš tau tuoj perskambinsiu, už kelių minučių. Iki.
Vėl skambina. Ima telefoną, bet supranta, kad skambina į duris.
Gordon. Tu?
Tonis. Vos suradau, ieškojau dvi valandas visai nuo kojų, taip sakant...
Gordon. Kaip gaila. O kas nutiko, juk tik ką matėmės?
Tonis. Nieko, tiesiog ėjau pro šalį, sakau, užsuksiu.
Gordon. Aaaa.
Tonis. Žinai, nelaukiau, kad pas mane užeisi. Tiek metų nesimatėm.
Gordon. Tai buvo klaida. Dabar suprantu, kad to nereikėjo daryti. Kaip mama, išgėrė vaistus?
Tonis. Taip, ji miega, ačiū dievui. Supranti, galvojau, iki tol galvojau, kad tu būsi išstorėjusi, pasikeitusi, pikta, na žinai, kokios būna pasenusios moterys, bet tu ne, tu nepasikeitei, tai mane labiausiai pribloškė. Atrodei, kaip mūsų vestuvių dieną.
Gordon. Tu prisiminei vestuvių dieną?
Tonis. Žinoma.
Gordon. Penkiolika metų praėjo.
Tonis. Aš ir sakau, penkiolika metų, o tu ta pati. Aišku, aš irgi, tu žinai, visada stengiuosi sportuoti, palaikyti formą, taip sakant, nepasenti...
Gordon. Tikrai, tu vis dar jaunas.
Tonis. Tai to aš ir siekiu, būti patrauklus, visiem patikti, būti pavyzdys.
Gordon. Aha.
Tonis. Kur tu, Virdžinija? Kiek čia pas tave kambarių? A?
Gordon. Tu kalbėk, aš girdžiu.
Tonis. Tai va, sakau, ko mes pykomės, nesuprantu, juk mes taip tikome vienas kitam? Ką?
Gordon. Aš irgi nesuprantu, taip tikome.
Tonis. Kiek tau metų?
Gordon. Manęs jau klausė šito šiandieną, berods.
Tonis. Tu atrodai puikiai, ir tas vualis. Žinai, man rodos, kad tu nepriaugai nei vieno kilogramo, spėju. Mano svoris irgi lygiai toks pat, įsivaizduoji? Kur tu dingai? Išsikasei tunelį, kad pabėgtum nuo manęs? Kai tu atėjai šiandien, pagalvojau, kad turiu padaryti atsakomąjį vizitą.
Gordon. Nutarei padaryti atsakomąjį vizitą, bet nieko neatsinešei, net gėlių?
Tonis. Aš atidaviau dvidešimt dolerių Čarliui, kad jie visi kur nors nueitų ir paliktų mane ramybėje.
Gordon. Aišku, neturi ir žiebtuvėlio?
Tonis. Tu gi žinai, aš nerūkau, sportuoju.
Gordon. Taip, palaikai formą, nori visiems patikti. Tą jau sakei.
Tonis. Aha. Noriu.
Gordon. O mano kaip tyčia sugedo. Klausyk, Toni, noriu paklausti vieno dalyko?
Tonis. Taip, klausk.
Gordon. Ar tu žinai, kas yra vienišos naktys?
Tonis. Ne, o kodėl tu paklausei?
Gordon. Nežinau, išties kvaila tavęs to klausti.
Tonis. Tu gi matei, pas mane didelė šeima, mama, Linda, tu susipažinai su ja, vaikai, Čarlis.
Gordon. Čarlis irgi miega su jumis?
Tonis. Ne, tu mane visai supainiojai. Čarlis ateina dieną. O tu juk irgi ne viena, ar taip? Kur tu vėl dingai? Turbūt čia daug miegamųjų, tai labai seksualu, ar ne Virdžinija? Tu juk prisimeni, kaip mes siautėdavome, aš būdavau toks nepailstantis, prisimeni? Aš vis dar toks pat.
Gordon. Išeik.
Tonis. Ką?
Gordon. Palik mane, nenoriu daugiau tavęs matyti. Tu juk mirusi.
Tonis. Su kuo tu kalbi, Virdžinija, pas tave dar kas nors yra? Tu nori, kad aš pasilikčiau?
Gordon. Duok man pagaliau ramybę.
Tonis. Gerai, einu nupirksiu gėlių.
Tonis išeina. Po kelių sekundžių Gordon įkrenta per duris į sceną, lyg būtų kažkieno įstumta. Užkulisyje Režisieriaus balsas Uždangą, greičiau uždangą.
Uždanga, plojimai.


Sekanti negalima sakyti, tada tegul bus einanti iš paskos scena
Režisierius. Na gerai, pavadinti partnerį vardu, lyg žiūrovas jo nepažinotų, galų gale yra programėlė,  arba informuoti, kad tai viso labo pjesė, žiūrovas, žinoma, turėtų dėl to būti dėkingas, kad nepateko atsitiktinai pavyzdžiui į zoologijos sodą, dar ir žiebtuvėlis iš salės dovanai, tai irgi galima atleisti, tačiau sužlugdyti spektaklį, pradingti iš scenos ir nežinia, ką ten veikti, kai partneris tuo metu turi juokinti publiką ir improvizuoti, tai jau žinai.
Tonis. Na, man tai nebuvo didelė problema, ne tokių dalykų yra nutikę, kiekvienas aktorius galėtų pripasakoti aibę istorijų. Pavyzdžiui, viename teatre, kuriame anksčiau vaidinau, spektaklio metu žiūrovas iš salės gilumos atėjo su dviem degančiomis žvakėmis ir pastatė jas ant rampos. O ji, be to, dar buvo aptraukta vilnone gelumbe, viskas galėjo supleškėti per kelias minutes. Aš nežinau, kodėl jis taip padarė, bet žiūrovai, matyt, galvojo, kad tai spektaklio sumanymas, mes scenoje neišsidavėme ir sulaukėme pertraukos. Ačiū dievui, teatras nesudegė, bet visi buvome panikoje. Tą žiūrovą, aišku, išvežė su greitąja. Kitą dieną salėje buvo pasodintas statistas ir tuo pat metu atnešė ir padėjo ant rampos elektrines lempeles, o kritikai įžvelgė tame kažkokią metaforą, taip ir pasiliko.
Režisierius. Patylėk.
Tonis. Aš tik sakau, kad teatre visko pasitaiko. Dabar išeisime ir puikiausiai suvaidinsime, o žiebtuvėlio Virdžinija galėtų kiekvieną kartą prašyti iš salės, galų gale galima pasodinti statistą, jeigu neatsiras dosnaus žiūrovo.
Sara. Nenorėčiau, kad mano pjesė pavirstų komedija.
Režisierius. Pasakyk gi ką nors, Daniela.
Keli. Nematai, Meni, kad ji pervargusi?
Gordon. Nemanau, kad kas nors ypatingo nutiko, teatre nuolat kažkas vyksta, aistros, repeticijos, skyrybos. Šį kartą tiesiog pažaidėme, štai ir viskas, žiūrovams patiko.
Impresarijus. Atlikome trumpą apklausą, penki pasakė, kad patiko, trys, kad nieko nesuprato.
Gordon. Matai, nėra blogai.
Režisierius. Nėra blogai, taip, ne tragedija, bet vis dėlto, gal tu pervargai, gal tau reikia pailsėti? Sakyk, tu gi žinai, kad mes visi tave mylime, aš tai dažnai sakau, net mano žmonai girdint, dieve. Tu geniali aktorė, vienintelė, nepakartojama, bet... Viskas bus gerai.
Gordon. Dieve, kaip aš pavargau nuo šito dramatizmo.
Režisierius. Pakentėk, teliko antras veiksmas, paskui važiuosime kur nors vakarieniauti.
Sara. Mis Gordon, sakykite, ar ten vėl buvo ta Nensi? Ta mergaitė?
Režisierius. Kokia mergaitė?
Sara. Kurią suvėžino automobilis.
Gordon. Ne.
Sara. Ar ji niekada jums nepasirodo?
Gordon. Taip, bet ne ta prasme, kaip jūs galvojate. Tiesiog tai mano vaizduotės vaisius. Aš noriu suvokti, ką išgyvena...
Sara. Jūs norite sugrįžti į jaunystę, mintimis, taip?
Režisierius. Neįtikėtina. Ir ji buvo su tavim scenoje?
Gordon. Ne, negi manai, kad galėčiau atiduoti jai sceną?
Sara. Gal jums reiktų apsilankyti pas spiritistą? Pažįstu vieną, mes galėtume atsirasti ten per pusvalandį, aš įsitikinusi, kad tai padėtų.
Gordon. Jūs per daug sureikšminate. Taip, ji pasirodo, paskui vėl dingsta, bet ji neužvaldžiusi manęs. Tai mano vaizduotė, aš galiu ją valdyti. Na gerai, po spektaklio. Dabar palikit mane, man reikia persirengti.


Dar viena scena? O siaube!
Spiritistė. Džiaugiuosi, kad apsilankėte. O čia, Sara, ta mergina, apie kurią kalbėjai?
Sara. Tai labai garsi aktorė.
Spiritistė. Na, tu gi žinai, kad aš neturiu laiko vaikščioti po teatrus, ir, apskritai, mano profesijai labai nenaudinga būti minioje, gali prisigaudyti nereikalingų dvasių, kurios trukdys išsikviesti kažkurią labai konkrečią, todėl kuo mažiau kontaktų, tuo patikimesnis seanso rezultatas. Tad jau atleiskite, kad Jūsų nepažįstu. 
Gordon. Nieko tokio, per didelis dėmesys irgi vargina.
Spiritistė. Taip taip, būtent tą aš ir matau Jūsų paakiuose, Jūs persitempusi, brangute, pailsėti būtų ne pro šalį. Bet Jūs sėskitės prie stalo, įsitaisykite patogiau. Tau, Sara, teks palaukti už durų, manau, tai gali būti labai asmeniška. Ferdinandai, uždek žvakes ir užgesink šviesas, o mes pradėsime. Ištieskite man savo rankas. O, bet gi jose susikaupę tiek purvo. Ferdinandai, paduok vandens ir rankšluostį.
Gordon. Paprastai aš nusiplaunu rankas po spektaklio.
Spiritistė. Ne viską galima nuplauti, brangute, nerimo, baimės ir nevilties taip lengvai nenuplausi. Leiskite, pabandysiu aš. Na, pasakokite, kas neduoda jums ramybės.
Gordon. Prieš dvi dienas po automobilio ratais papuolė viena jauna mergina, mes spėjome su ja pabendrauti vos kelias minutes, po to ji žuvo, ir dabar vis grįžta ir grįžta, net nežinau, ko ji tikisi, bet aš matau ir kalbuosi su ja taip, lyg ji būtų gyva, ta prasme, aš ją ir matau gyvą, kaip jus dabar, ką manote, ar aš išprotėjau?
Spiritistė. Jokiu būdu ne, mirusieji dažnai dar ilgą laiką neišeina ten, kur turėtų, nes jaučia pareigą kažką užbaigti, ko gyvi būdami nespėjo. Galbūt ta mergaitė norėjo pasakyti ar padaryti Jums kažką tokio, ir mes dabar pabandysime tą sužinoti, jeigu Jūs pasiruošusi. Ištieskite rankas ir užsimerkite. Jos vardas?
Gordon. Nensi.

Spiritistė šnabžda ir veiksmas pereina į naują sceną.
Nensi. Ko norėjai?
Gordon. Galiu to paties paklausti, ko tau iš manęs reikia?
Nensi. Tik norėjau susidraugauti. Jau sakiau, kad aš myliu muziką, teatrą, seksą. Juk teatras taip pat seksas, ar ne? Ten kasdieną turi kažkam atsiduoti. Man patinka mylėtis su vyrais, tame tarpe ir su vaikinais. Bet vyresni yra daug dėmesingesni jaunystei. Jie kaip aukso ieškotojai tyrinėja kiekvieną odos lopinėlį ir krykštauja kaip vaikai, aptikę plaukelį ar apgamėlį, tarsi tai būtų aukso grynuolis. Taip, jie nepalyginamai dosnesni glamonių, nei jauni vyrukai. Turbūt visi seniai beviltiškai kabinasi į tai, ko patys neteko, ar ne?
Gordon. Paklausyk, taip, tu man reikalinga tam, kad suprasčiau savo heroję jaunystėje, bet vėlesniame etape tu man trukdai, nepasitrauki tada, kai aš jau antrą kartą ištekėjusi, supranti? Turi mane palikti. Nesiartink.
Nensi. Tik noriu prisiliesti prie tavęs, paspausti ranką, tada scenoje neleidai. Taip, aš jauna, o tu nebe, tu nepasitiki savim, bijai, duokš ranką, įkvėpsiu tau pasitikėjimo, na. Gali mane pabučiuoti.
Gordon. Ne.
Įvyksta grumtynės ir Gordon vaza trenkia Nensi per galvą.

Veiksmas pereina į seną sceną.
Gordon. Ar ji negyva?
Spiritistė. Taip, vazos jau nesuklijuosi.
Gordon. Gal galite pridegti cigaretę? 

Keturiolikta scena, spėju
Gordon. Tu įleisi mane, šunsnuki?
Morisas. Čia tu? Kaip tu?
Gordon. Kaip tu?
Morisas. Tik pamanyk, žvaigždė nusprendė aplankyti neturtingą, niekam nežinomą aktorių.
Gordon. Neironizuok, aš pavargusi. Pasiūlyk man cigaretę ir vyno.
Morisas. Atleisk, bet aš susiruošiau gulti, ryt spektaklis. Galvojau apie savo gyvenimą. Gal turėjau galvoti apie tave?
Gordon. Tu mane myli?
Morisas. Aš tuoj uždarysiu duris, labanaktis.
Gordon. Nedrįsk, tu bent žinai, ko aš noriu tavęs paprašyti?
Morisas. Daniela, pakalbėkime rytoj.
Gordon. Tai gali būti ir tavo šansas. Apverskime pjesę aukštyn kojom, juk jeigu žmonės mylėjo vienas kitą, tai turi būti kažkas daugiau, nei tik agonija. Tu su manim?
Morisas. Nepavyks. Bijau, kad tu ruošiesi vėl iškrėsti kokį nors pokštą, o man per mažai moka, kad pasirodyčiau asilu.
Gordon. Kaip ironiška, mes kalbam už durų, tu net nepakvieti manęs vidun, nepasiūlai kavos.  Meilė – tokia velniškai neilgalaikė, ar ne? Labanaktis. 

Sekanti, bet ji negali būti sekanti, negali būti ir kita, tiesiog šiaip kažkokia scena arba paveikslas, jei norite 
Režisieriaus padėjėjas. Skambino mis Gordon.
Režisierius. Duok man pasikalbėti.
Režisieriaus padėjėjas. Jau padėjo ragelį.
Režisierius. Ką ji pasakė, ar bent blaiva? Kaip tau pasirodė?
Režisieriaus padėjėjas. Nemanau, bet sakė iki spektaklio pradžios spės atvykti.
Režisierius. Aišku, nepasakei, kad mes jos jau su policija ieškome?
Režisieriaus padėjėjas. Nespėjau, ji labai greitai nutraukė pokalbį.
Sara. Ką darysime? Jau be penkiolikos septinta. Žiūrovai renkasi.
Impresarijus. Galime paskelbti, kad ji papuolė po mašina arba ją ištiko pneumonijos priepuolis.
Režisierius. Ji atvyks, nepraraskime vilties.
Sara. Tiesą sakant, atvyks ar ne, pasaulis dėl to nesugrius. Spektaklis gali įvykti ir kitu laiku, yra ir kitų aktorių.
Režisierius. Bent aš kitų nežinau. Viskas bus gerai.
Tonis. Truputį juokinga, ar ne? Aš pamenu, kartą man teko vaidinti be partnerio, jis neatėjo laiku į sceną, paskui paaiškėjo, kad jis perdaug išgėrė ir užmigo. Tai štai, jis nesirodo, o aš stoviu vienas ir klausiu, tu turbūt susilaužei koją, ar ne, bičiuli? Kaip gaila, kad tavęs nėra šalia, tada aš paklausčiau apie tą apiplėšimą ketvirtosios ir penkiasdešimt šeštosios sankryžoje, pameni,  ar mus kas nors matė? Tu greičiausiai atsakytum – viena moteris su vaikišku vežimėliu, aš paklausčiau, į kurią pusę ji nuėjo, tu man atsakytum, ir taip toliau, žodžiu, aš susakiau mudviejų dialogą ir žiūrovas nieko net nepajuto, atrodė taip ir turi būti.
Sara. Šiuo atveju tai nepadės, nebent aš pati išeičiau į sceną.
Režisierius. Na, nejuokaukit taip, Sara. 
Tonis. O ką, būtų išties juokinga.
Režisieriaus padėjėjas. Ji atėjo, greičiau.
Režisierius. Kur ji? Visi likite čia, nenoriu, kad kas nors maišytųsi. Parūpinkite stiprios kavos. Eime. 

Paveikslas
Režisierius. Puiku. Nuostabu. Tu gerai jautiesi?
Gordon. Aš pavėlavau, taip?
Režisierius. Ne, tu laiku. Nepadėk jai.
Režisieriaus padėjėjas. Bet ji gali užsigauti. 
Režisierius. Taip jai ir reikia. Atsitrauk, sakau. Eik, pasirūpink kava. Palik mus.
Režisieriaus padėjėjas. Bet ji nepasikelia, jai reikia padėti. Mis Gordon, gal iškviesti gydytoją?
Režisierius. Jai nieko nereikia. Nagi, kelkis, Daniela, tai jau nebejuokinga, kelkis. Nepadėk jai, ji pati.
Režisieriaus padėjėjas. Mis Gordon, atsiremkite į turėklą.
Gordon. Tu labai mielas, Meni. Aš irgi tave myliu. Tavo žmona čia?
Režisierius. Taip, visi susirinko, paskubėk. Už kelių minučių pradedame. 

Grimo scena
Impresarijus. Ji nepajėgs išeiti į sceną. Aš atšaukiu spektaklį.
Režisierius. Išgerk šito. Galiu lažintis, kad tu nepajėgsi išeiti iš šito kambario.
Gordon. Atleisk, Meni, aš kvaila moteris. Nežinau, kas man užėjo, atleisk.
Režisierius. Bet jeigu ji pasirodys scenoje girta, publika bus sužavėta. Patikėkit.
Aprengėja. Aš uždėsiu daugiau grimo, nieko nesimatys.
Gordon. Aš tokia vieniša. Kažkada nebuvau tokia, tu žinai, kažkada buvau ištekėjusi. Kažkada turėjau daug vyrų, kur jie? Meni, tu nežinai, kur visi prapuolė?
Impresarijus. Reikia padaryti pranešimą.
Sara. O gal per stebuklą pavyks, a?
Gordon. Bet vaikų taip ir nesusilaukiau. Keista, ar ne?
Režisierius. Tau dar viskas priešakyje.
Tonis. Tikrai, Daniela, kaip sako mano herojus, penkiolika minučių ir tu iššauni.
Režisierius. Teksto galėsi nesakyti, Tonis pasakys tavo replikas, jis mums papasakojo, kaip tai daroma.
Tonis. Nesijaudink, be to, aš tave prilaikysiu.
Aprengėja. Išgerk kavą, aš būsiu užkulisyje.
Režisieriaus padėjėjas. Už penkių minučių pradedame, žiūrovai nerimauja, švilpia.

Didžioji scena
Režisieriaus padėjejas. Šviesos salėje, visi į vietas, pradedame.
Tonis. Čarli, paimk dvidešimt dolerių ir nusivesk visus į kiną arba zoologijos sodą, aš noriu pabūti vienas. Girdi, paimk dvidešimt dolerių.
Tonio žmona. Kaip gi tu pabūsi vienas, kai dar yra tavo mama, ar mes ir ją turime vestis į zoologijos sodą?
Tonis. Tiesiog paimk dvidešimt dolerių.
Beldimas į duris.
Čarlis. Sveiki, jūs pas ką? Mano vardas Čarlis. Ei, Toni, čia kažkokia moteris, kaip iš žurnalo. Ji nukrit... išėjo.
Tonis. Virdžinija! Palauk.
Tonio žmona. Toni, kas po velnių darosi?
Čarlio žmona. Čarli, pažiūrėk, kas ten yra.
Čarlis. Tu gi žinai, kad Tonis nemėgsta, kai aš jį sekioju. Gal ji namų ūkio inspektorė?
Čarlio žmona. Tada grįžk vidun, nestovėk tarpduryje.
Tonio žmona. Aš vis tiktai pažiūrėsiu, kas vyksta.
Čarlio žmona. Kas ten?
Tonio žmona. Jie stovi laiptinėje ir kalbasi. 
Čarlis. Tonis laiko ją už rankos.
Čarlio žmona. Ir tu nieko nesiruoši daryti?
Tonio žmona. O prie ko čia aš?
Čarlio žmona. Ar jie pažįstami?
Tonio žmona. Ji pirmoji Tonio žmona.
Tonis. Supranti, aš šiek tiek sutrikęs, kas kita, jei mes susitiktume netikėtai kažkur minioje, atsitrenktume, taip sakant, vienas į kitą.
Tonio žmona. Kas čia po velnių vyksta, kas ji tokia?
Tonis. Būk pasveikinta, ji norėjo pasakyti. Taip, tai mano naujoji žmona, o čia Virdžinija, pirmoji, penkiolika metų praėjo. Susipažink, tai Karla, o čia jos vyras Čarlis, Čarlis Spaiksas, Čarlis mano žmonos brolis, būkit pažįstami.
Tonio mama. Toni, mielasis, ar tu atneši man mano vaistus?
Tonis. Po velnių, tai mano mama. Mama, čia Virdžinija.
Tonio mama. Ji atnešė vaistus? Kaip miela, aš jus kažkur jau esu mačiusi.
Tonis. Čarli, nelįsk, užmušiu.
Čarlio žmona. Bet jis nieko nedaro.
Tonis.  Tada atsiprašau. Čia mano vaikai, Kolinas, Leona ir Vitas.
Tonio žmona. Tu rodai savo mamos nuotraukas.
Tonis. Tikrai, ji miela, mano mama, ar ne? Susipažink, Virdžinija, čia mano antroji žmona Linda, ji labai greitai gimdo, jai tai lengvai pavyksta.
Tonio žmona. Tu gyvulys, Toni.
Tonis. Čarli, pasitrauk, nesikišk.
Čarlio žmona. Nedrįsk jo mušti.
Tonis. O ko jis visą laiką lenda?
Tonio mama. Toni, tau laikas būtų vesti. Kas šie malonūs žmonės? 
Čarlis. Mes tik ką grįžome iš zoologijos sodo.
Gordon. Man reikia vandens, kur galiu nusiprausti?
Tonio mama. Gale koridoriaus yra dušas.
Tonis. Palauk, Virdžinija, tu dar nesusipažinai su mano vaikais, dabar  jie pas senelius.
Tonio žmona. Kas jūs per moteris, ko jums čia reikia?
Gordon. Gal galiu gauti vandens? Ačiū. Aš užsidėjau vualį, kaip gi jį nusiimti? nes man labai gėda. Kai ėjau čia, nežinojau, ko tikėtis, dabar suprantu, suprantu, kad mane atvedė vienatvė. Taip, aš turiu vyrą, mes gyvename jau kelerius metus kartu, gal daugiau nei kelerius, bet aš vis tiek jaučiuosi vieniša. Nežinau, kodėl atėjau, atleiskite, jūs gyvenate savo gyvenimą, ir žinau, kad kiekvienas netikėtumas sukelia stresą, aš tikrai labai kvailai pasielgiau, atleiskite, bet dabar man reikia prigulti.
Tonis. Girdite, girdite, greitai padėkite jai pagalvę. Nuimkite viską nuo sofos.
Čarlis. O kur viską padėti, laikraščius, nuotraukas?
Tonis. Mesk viską, mesk ant žemės.
Tonio žmona. Toni, paleisk ją.
Tonis. Tu nematai, kad jai blogai? Atnešk, Čarli, antklodę. Čarlis Spaiksas, mano svainis. O čia Linda, dabartinė mano  žmona.
Tonio žmona. Padėk ją, Toni.
Tonis. Gerai, padėsiu, padėsiu ant sofos, nemesiu gi jos ant žemės. Karla, surink vaikus nuo grindų.
Tonio žmona. Viskas, aš išeinu.
Čarlis. Antklodę atnešti, ar jau nereikia?
Čarlio žmona. Čarli, nesikišk.
Tonio mama. Ar aš gausiu šiandien savo vaistus? 


Užkulisinė scena
Aprengėja. Sėskis. Albertai, kavos.
Rekvizitininkas. Jūs buvot nuostabi.
Gordon. Ačiū, pridek, Albertai.
Tonis. Na, matai, mažyte, viskas praėjo. Buvai nepakartojama.
Režisierius. Tiesą sakant, nustebinai. Gerk, gerk kavą, padarysim truputį ilgesnę pertrauką, viskas bus gerai. 
Morisas. Atleisk man už vakar. Stebėjau iš kulisų. Tu laikeisi neblogai, žiūrovas, regis, nesuprato. 
Gordon. Ačiū, Morisai.
Impresarijus. Atlikau nedidelę apklausą, penkiem žiūrovams labai patiko, trys neturėjo nuomonės, vienas išėjo namo. Galima sakyti, gerai.
Morisas. Žinai, prisimenu, ko prašei vakar. Sutinku, pabandykim pažaisti. Susitiksim scenoje.
Gordon. Būtinai. 
Režisierius. Tiesiog sukalbėkite tekstą. Ir nerūkyk tiek daug scenoje, dar gaisro betrūko. Albertai, paruošk gesintuvus.
Rekvizitininkas. Jau paruošti.

Pirma scena 
Martis. Apie ką tu galvoji?
Gordon. Dieve, tu namie?
Martis. Kuria prasme namie? Kur turėčiau būti?
Gordon. Aš visa permirkusi.
Martis. Kur tu buvai, Virdžinija?
Gordon. Vaikštinėjau po parduotuves, po to užėjau į barą, nes pakeliui užklupo  lietus, bet turbūt be reikalo.
Martis. Taip taip, turėjau pats susigaudyti. O kodėl be reikalo? Ten buvo daug žmonių?
Gordon. Ten buvo daug vyrų ir visi kalbėjo apie vaikus.
Martis. Užjaučiu tave, vyrai, kalbantys apie vaikus, yra nesveiki.
Gordon. Todėl ir nelaukiau, kol nustos lyti.
Martis. Bet vieną taurelę vis tiek spėjai išmesti?
Gordon. O kas, juk aš laisva moteris.
Martis. Žinoma, visi mes turime savų prisirišimų.
Gordon. Negi pradėsi mane dėl to kaltinti? 
Martis. Ne, jokiu būdu. Bet kodėl aš tave laikau, eik persirengti, tu gi visa šlapia.
Gordon. Myliu tave.
Martis. Virdžinija!
Gordon. Ką?
Martis. Tu girdi mane?
Gordon. Kas yra?
Martis. Nieko, tik norėjau padėkoti.
Gordon. Už ką?
Martis. Kad grįžai namo.
Gordon. Labanaktis.
Uždanga, plojimai. 



Paskutinė scena, finalinė   
Minia žmonių, daug triukšmo, įspūdžių dalinimasis, autografų medžiojimas iš visų aktorių, kurie pasirodo. Galų gale ateina Gordon. Visi apspinta ją, ji pasirašinėja autografus, priiminėja sveikinimus ir gėles, neįsivaizduojamas gaudesys. Staiga trenksmas. Gordon atsisuka ir mato, kad svyruoja dekoracijos ir dalimis krenta ant žemės: liustros, lentynos, buteliai, stiklas, durys, sienos. Visa tai vyksta kaip sulėtintame kine. Galų gale scena lieka tuščia, iš už galinės krentančios kambario sienos matome stovinčią Nensi, įsisupusią į afišą su Gordon atvaizdu. Po akimirkos už jos nugaros įsišviečia automobilio prožektoriai, pasigirsta stabdžiai, trenksmas ir Nensi lėtai visu ūgiu prasmenga į orkestrinę.
                                        Tamsa  
Gegužio mėnuo,
Mėnulis, karaliaus palapinė