Laikas

Kol nemąstom ir gyvename
Kaip dievas davė,
Tartum akmenys mes esam amžini
Ir judėjimo prasme per laiką
Į letargą žmogiška esybė panaši;

Kol nemąstom
Lyg titanai pūčiam vėją,
Skeliam ugnį žemėj kulnimi
Ir kol nekrenta žvaigždė į delną –
Nešaukia pasauliai svetimi...

Kol nemąstom –
Bet kai saulė liaująs šildyt šoną
Ir per samanas šalta srovė
Čiumpa glamonėt – pabunda protas –
Tai be kvapo pradedam skubėt:

Griebiam, stūmiam, kraunam, kalnus griaunam –
Bandom prisivyt kažką ir sau, ir dėl vaikų...
Bet pailstam... – ir matau kaip juokias
Jis –
        iš tų lenktinių ir veiksmų...