Bepročio tikrovė 2

Išminčius

Kad jūs būtumėte matę, kokioje nepatogioje pozoje gulėjau! Ak, dar niekada taip stipriai neabejojau savo galūnių egzistavimu – jų absoliučiai nejutau. Ką jau kalbėti apie dilginimą, tuos milijonus besibadančių adatėlių, kai kraujotaka vėl suaktyvėja. Tai truko apie dešimt minučių, tačiau aš viską ištvėriau, juk dar ir ne tokių rytų teko patirti! Prieš kokius penkiolika metų vienas indas mane išmokė daryti mankštelę, sakė, padeda. Jau buvau įpusėjęs šiuos sveikatingumo ritualus, kai visą mano dėmesį išblaškė negrabus stuksenimas į duris. Kažkas įėjo į kambarį.

    - Po velnių, Bernardai, turėjai mane pažadinti! Kiek dabar valandų, ką? – kreipiausi į savo liokajų.

    - Labas rytas, labai atsiprašau, sere Braunai.

Liokajus man nusilenkė, tikriausiai laukdamas atleidimo už savo vergišką įžūlumą. Kas turi teisę mane, didį žmogų, žinomą visame krašte, šitaip bjauriai apgauti? Pažadu, aš būtinai apsvarstysiu šį reikalą vėliau, nors ir kaip tokie žemiški rūpesčiai man nereikšmingi.

    - Ar negirdėjai klausimo, kirmine? – neteiskite mano atgrasumo: jei jaustumėte tokią neapykantą, kokią jaučiau aš, ir patys pratrūktumėte.

    - Kiek valandų? Tuojaus... – išsitraukė kišeninį laikrodį su grandinėle. – Dabar yra trisdešimt septynios minutės penkiasdešimt...

    - Nereikia man tų tavo sekundžių! Pasilik jas sau, aš ir taip turtingas.

    - Trisdešimt septynios, a-atleiskite, trisdešimt aštuonios po dvylikos.

    - Bukas padaras.

Ir dar šitaip kvailai taisosi! Ką, jis gal skaičiuoja kiekvieną sekundę, tarsi jos priklausytų jam? Gal jis mano, kad laiko smiltys nepraslys pro pirštus, jei jas akylai stebės? Kvailys.

    - Na, tai kokiu reikalu čia dar stovi? Kaip dar mane suerzinsi? – jis vis dar stovėjo baugščiai nusilenkęs. Man tai pabodo, todėl jau kiek maloniau paliepiau: - Išsitiesk.

    - Atleiskite, sere Braunai, kitokiu būti nemoku. Pamenate, šiandien tryliktą valandą jūsų laukia susitikimas su panele Melisa fon Grubacht.

    - Taigi, taigi, tikrai... – prireikė akimirkos pamąstyti, nes tokios moters augalo vardu neprisiminiau. Bet argi įmanoma prisiminti visus išminties siekiančius paklydėlius, atvykstančius pas didįjį mąstytoją serą Brauną? – Na, gerai, tas laikas ateis ir be tavo pagalbos. Nebent norėtum pasisavinti šias dvidešimt minučių, likusias iki susitikimo. Mielai prašom. – liokajus, matyt, nesuprato, ką jam daryti. – Lauk!

Pagaliau likau vienas, tačiau indiškai mankštai nuotaikos nebeturėjau. Na ir kvailys tas Bernardas.

Klestelėjau į lovą ir pasiekiau ambrozijos ąsočio dešinėje. Dievų gėrimas. Taigi ir mano gėrimas! Atsigėręs šio aukso skystimo visą laiką pasijusdavau geriau. Nuo karališkos lovos persėdau ant pačios patogiausios kėdės, kokią tik galėjo suteikti mūsų krašto mylimas karalius. Dabar ant stalo prieš mane krito maloni vidudienio šviesa. Jei dar nepastebėjote (galiu paaiškinti), tas grotas, saugančias langą, karalius įstatė baimindamasis, kad kas neįsliūkintų ir manęs nenužudytų. Argi ne šaunu?

Pradėjau rašyti, nors rašalo nebuvo. Mintis reikėjo bent [i]įbrėžti[/] į popierių. Štai ką sukūriau: „Kas sako, kad mirštama tik vieną kartą? Sekite mane, mokiniai, ir aš išmokysiu jus su saule kiekvieną vakarą numirti, ir su ta pačia dviveide saule ryte atgimti! “

Deja, šiandieną mano kūrybinis procesas tęsėsi neilgai. Štai ir prabėgo tos dvidešimt minučių: į mano kambarį įžengė jaunoji bajoraitė Melisa fon Grubacht.

    - Labas rytas, maloningoji mergele, - mandagiai nusilenkiau prieš šią dieviško grožio jauniklę, trokštančią mano išminties. Ji atsakė taip pat grakščiai linktelėdama galva.

    - Labas rytas, sere Braunai.

    - Prašome sėstis į krėslą. Taigi, kokio klausimo vedama apsilankėte pas mane?

    - Sakykite, pone Braunai, kaip jaučiatės? Ar galėtumėte man apibūdinti šį kambarį? – panelė Melisa išsitraukė knygelę ir pasiruošė kažką užsirašinėti. Ak, kaip ilgai laukiau dienos, kai kažkas sumanys aprašyti mano gyvenimą!

    - Puikus klausimas, bet negi manote, kad mes kambarį matome skirtingai? Ir gal manysite, kad mano liokajaus vardas yra Sančo Pansa? Cha! – mano viešnia nesijuokė. Gaila, nusimato rimtas pokalbis. – Na gerai. Nuo ko pradėsime? Štai, pavyzdžiui, man iš dešinės nuostabiai minkšta ir prabangi lova, atgabenta iš kito pasaulio krašto; turiu problemų su nugara, suprantate. Už jos, ant marmurinio staliuko, stovi ambrozijos ąsotis. Atleiskite, pasiūlyti negaliu, tai gėrimas tik dievams. Arba tokiems mirtingiesiems kaip aš. – keista, kad dabar panelė Melisa šiek tiek šyptelėjo. – Jūs sėdite importiniame supamajame krėsle, o aš prie karaliaus dovanotų baldų: tvirto ąžuolinio stalo ir specialiai man parūpintos kėdės.

    - Taip, dabar suprantu, kad gyvename tame pačiame pasaulyje, - man nepatiko, kad ji kalbėjo kažkaip sarkastiškai. Bent tiek gerai, kad po kiekvieno sakinio pasižymėdavo kažką naujo. – Sakykite, o ką matote per langą?

    - Na kaipgi, per langą nieko nematau. Nejaugi jūs nesuprantate, koks didis pavojus gresia mano gyvybei? Karalius įsakė langus uždengti ir apsaugoti grotomis, kad jokie pasamdyti žudikai negalėtų užgesinti mano gyvasties.

    - Taip, tikrai. Tikriausiai matote, kad užsirašinėju jūsų nuostabiai tyras mintis. - Pagaliau pasuksime prie įdomios temos, pamaniau. – Sakykite, kaip norėtumėte būti žinomas pasaulyje? Vienu sakiniu.

    - Na, tikriausiai jau pati numanote. Nesikuklinsiu: garsiausias XVIII amžiaus mąstytojas ir menininkas seras Stenlis Braunas, pasižymėjęs dideliu indėliu... Padaręs didelę įtaką...

    - Taip taip, užbaikite sakinį, - po minutės pertraukos nekantriai paragino.

Tačiau aš nežinojau, ką sakyti. Atrodė, vieną akimirką buvau stipriai įsitikinęs savo autoritetu (be abejo, tebesu), o kitą jau nebeturėjau jokių argumentų jam pagrįsti. Tarsi visi mano darbai ir nuopelnai kažkur išgaravo.

    - Padaręs didelę įtaką istorijai. Štai taip save apibūdinčiau, - šiaip ne taip išsisukau.

    - Įdomu, labai įdomu, - neslėpdama šypsenos pakomentavo panelė fon Grubacht. Jei atvirai, ji jau pradėjo įgristi.

    - Taigi, tikriausiai visai netrukus atneš pietus...

    - Taip, atleiskite, sere Stenli Braunai. Ačiū už suteiktą laiką. Šiandien jūsų nebetrukdysiu.

    - O, dievai, jūs man negalėtumėte trukdyti!

    - Būtinai dar susitiksime. Buvo malonu pasiklausyti jūsų minčių, - pagarbiai nusilenkusi panelė Melisa fon Grubacht pradėjo judėti atatupsta durų link.

    - Taip, žinoma. Buvo nepaprastai malonu, - atsakiau tuo pačiu.

Bajoraitei išėjus dar bandžiau rašyti, tačiau mintys galvoje nesirodė. O ir rašalo neturėjau. Po kiek laiko Bernardas atnešė pietus. Juos sukirtęs užsnūdau. Vakare, po vakarienės, apėmė kažkokie keisti dešinės akies traukuliai. Pamaniau, kad geriausia būtų tiesiog pamiegoti. Nors nebepabudau, jaučiu, kad vis dar egzistuoju.