Garažo kronikos I

[...] 
    – Na, o kas toliau? – Apsirengęs juodai lyg giltinė ir sėdėdamas ant balto plastmasinio kibiro, paklausė Tomas.
Maikas iš kišenės išsitraukė sulankstytą popierėlį:
  – Pytas vakar prie automobilio pritvirtino sensorių. Kai mūsų draugelis grįš namo, priparkuos savo brangiąją ir pasinaudodamas pulteliu ją užrakins – signalizacijos sistema neįsijungs. Iš praktikos esu įsitikinęs, kad jis to nė nepastebės ir sau ramus nueis į butą žiūrėti televizoriaus.
  – Taigi, koks planas? – Vėl paklausė Tomas.
  – Mes ten prisistatom trečią nakties. Laiko bus marios, bet stengsimės apsisukti kiek galima greičiau. Turiu du pneumatinius keltuvus, kurie automobilį pakabins užpakaliu į orą per mažiau nei dešimt sekundžių. Ratams nusukti panaudosim tyliai dirbančius elektrinius grąžtus, – jis kiek pagalvojo ir pats sau pritariamai linktelėjo, – mano skaičiavimais apsisuksim greičiau nei per tris minutes. Ratlankiai, mačiau 21 colio, gražūs, papiktinti. Greitai jiems rasiu naują savininką.   
Tomas klausėsi susiraukęs, galiausiai praskaidrėjo:
  – Puiku, – jis kiek pagalvojo, – tik iš smalsumo: ar sugebėtum šį automobilį ir nuvaryti?
Maikas gūžtelėjo pečiais:
  – Na tai priklauso nuo paslėptos papildomos apsaugos. Paprastai fiksatoriaus paieškos atima daugiausiai laiko: reikia aplenkti standartinį bloką, prasukti uždegimo spynelę, bandyti užvesti maitinimą sujungus tiesiogiai. – Jis vangiai pasitrynė kaktą, – na, bet kuriuo atveju, manau nuvaryčiau be didesnių nesklandumų. Bet kam to reikia?
  – Nereikia. Tiesiog norėjau sužinoti.
Maikas, atsipalaidavęs akimis vedžiojo lapelyje surašytais automobilio duomenimis, paskui pasiteiravo:
  – O kaip ta tavo boba iš darbo? Ar ji gali ką nors įtarti?
  – Tikrai ne. Ji žino, kad aš esu per didelis minkštaširdis, kad taip pasielgčiau, todėl galim būti ramūs.
  – Skamba sąžiningai.
    Po maždaug ketvirčio valandos prie pastato privažiavo juodas „Ford“ visureigis. Iš jo išlipo Vincas ir Pyteris. Tuo tarpu garažo draugai jau buvo pasiruošę.
  – Visa šutvė vietoje, – atrinkdamas daiktus pasakė Maikas, – imsimės darbo.
  – Greičiau, paskubėkim, – išlipęs iš mašinos erzinosi Vincas, – man ryte anksti keltis.
    Nieko nelaukę, kolegos į automobilio bagažinę sukrovė keltuvus, grąžtus, kitus reikmenis. Baigę pakuotis, vyrukai operatyviai sulipo į visureigį. Paskutinysis likęs Maikas išjungė garažo šviesas ir užvėrė vartus, tuomet nebedelsęs įšoko į automobilį.
    Vinco visureigis tyliai pajudėjo iš aikštelės, gyvenamųjų rajonų link.
    Beveik pasiekę nusikaltimo vietą, draugai sustojo tamsiame akligatvyje. Tomas ir Maikas išlipo iš automobilio. Pasidalinę atsuktuvus jie nuo priekio bei galo nusuko registracijos numerių plokšteles, tuomet vėl greitai pasislėpė automobilyje. 
    Galiausiai, po dar kelių minučių „Ford“ visureigis privažiavo lygiai išrikiuotų gyvenamųjų daugiabučių rajoną. Visi namai gražūs, naujos statybos.
Prisimerkęs Maikas įdėmiai žiūrėjo į pastatus.
  – Kuo tas tavo draugužis užsiima, kad sugeba išlaikyti tokį būstą? – paklausė Tomo.
Šis tik gūžtelėjo pečiais:
  – Iš kur man žinoti. Kodėl manęs to klausi?
  – Tu juk jį pažįsti, – sarkastiškai atsakė Maikas.
  – Eik tu šikt.
  – Hm, nenustebčiau, jei jis laisvalaikiu užsiiminėja kažkokiais nelegaliais darbeliais, – įsiterpė Pyteris.
  – Tuo tik geriau, pradės įtarinėti savo šaikos konkurentus, – atsakė Vincas.
Staiga Maikas pabarbeno į šoninį stiklą ir pirštu bakstelėjo į tolimesnį kampą ties pirmuoju namu.
  – Yra stebėjimo kamera, ana ten.
  – Nusispjaut man ant jos, – atkirto Vincas, – tamsoje niekas mūsų nepažins. Greičiausiai net įrašų nežiūrės. – Jis vėl pradėjo nekantrauti: – Nagi, greičiau užbaikim šitą jūsų nesąmonę, mane jau miegas ima.
Pyteris iš maišo ištraukė keturias juodas medžiagines kaukes ir išdalino jas draugams. Jis šypsojosi ir degė nekantrumu:
  – Tai bus smagu. Maikai, ar jauti dilgčiojimą užpakalyje?
Atsilošęs Maikas spyrė į priekinę sėdynę, kurioje sėdėjo Pytas:
  – Kas tau negerai, kvaily?
Pamačius tokį manevrą, Vinco akys beveik iššoko iš akiduobių. Atsisukęs į galą, jis kumščiu pradėjo vanoti Maikui per kelius:
  – Subingalvi tu, čia tikra oda!
Maikas, lyg mažas vaikas, bejėgiškai surietė kojas:
  – Au au auč! Čia Pyto kaltė, tai jis kaltas.
Viena ranka tebelaikydamas Maiką, Vincas atsisuko į Pyterį ir visiškai rimtai pareiškė:
  – Jeigu dar kartą iš tavęs išgirsiu ką nors panašaus, prisiekiu, pakasiu tavo marmūzę Nevados dykumoj.
O šis tik piktai leptelėjo:
  – Atsipalaiduokit. Ką, juokų nesuprantat?
    Tomas nekreipė jokio dėmesio į draugų konfliktą ir pro šoninį langą įdėmiai stebėjo aplinką. Visame blokinių namų kvartale žibėjo vos kelios tolimesnių langų šviesos, kurios nekėlė jokios realios grėsmės. Jis pažvelgė į laikrodį, pilnai ant veido užsimaukšlino medžiaginę kaukę ir apsimovė pirštines. 
  – Gerai, metas imtis darbo.
    Besisukdami juodo visureigio ratai lėtai trypė smulkaus žvyro akmenukus. Galingo automobilio variklis vis suurgzdavo, bet, kontroliuodamas greičio pedalą, Vincas neleido jam užriaumoti.
    Neilgai trukus, automobilis be garso įsuko į po daugiabučių langais esančią stovėjimo aikštelę ir dar kiek pariedėjęs sustojo ties Skoto sidabriniu „BMW“. Piktas ir tamsus mašinos priekis dabar spoksojo tiesiai į juos. Maikas pradarė šonines dureles.
  – Melskimės, kad čipukas suveikė ir signalizacija neįsijungs, – jis atsisuko į kolegas, – jei vis dėlto signalizacija suveiks, privalėsim dingti iš rajono greičiau nei per 60 sekundžių.
    Išlipęs iš automobilio, Maikas vienui vienas ramiai nuėjo prie sidabrinio automobilio. Susikišęs rankas į kišenes apsidairė, tuomet koja spyrė į mašinos ratą. Nepasigirdo joks garsas. Maikas iš džiaugsmo suspaudė kumščius, tada, dirstelėjęs į automobilyje tebesėdinčius kolegas, iškėlė nykštį į viršų.
    Trys draugai išsyk išlipo lauk. Vincas staigiai atidarė bagažinę ir iš jos išėmė keltuvus ir grąžtus. Apsupę automobilį, vyrai iškart pradėjo darbuotis. Tomas ir Vincas stovėjo iš vienos pusės, Pyteris ir Maikas iš kitos. Pastarasis staigiai pakišo keltuvą po dugnu ir davęs signalą kita pus kapoto buvusiam Vincui, jį įjungė. Pneumatinė pompa pūstelėjo ir be vargo pakėlė automobilio priekį, pakabindama ratą ore. Tuo tarpu Pytas jau atsukinėjo ratlankio varžtus, kurie vienas po kito krito ant žemės. Po keliolikos sekundžių pirmoji dalis – praktiškai baigta. Maikas atsainiai nuspardė pabirusius varžtus po mašinos dugnu, tuomet pritūpęs numovė masyvų, blizgantį ratlankį. Kol Pyteris po sparnu pakišinėjo plytą, Maikas spėjo įkelti ratą į visureigio bagažinę. Baigęs darbą, jis dirstelėjo į kitą pusę. Vincas ir Tomas sutūpę vis dar krapštėsi ir tyliai ginčijosi tarpusavyje.
  – Nagi poniutės, greičiau – pašnibždomis paragino Maikas.
    Galiausiai po kelių akimirkų Vincas atsistojo ir parideno atsuktą ratą vis dar prie bagažinės stovėjusiam Maikui.
    Ketveriukė darbavosi toliau. Antroji dalis vyko kiek sklandžiau ir po maždaug minutės galiniai automobilio ratai buvo taip pat atkabinti, o sidabrinis „BMW“ liko „pasodintas“ ant keturių baltų plytų.
    Vincas į bagažinę įmetė paskutinį ratą, tada sukrovė įrangą ir sėdo atgal į automobilį. Trys vyrai vis dar stovėjo lauke.
  – Greičiau, nešdinamės, – nekantravo Vincas.
Tomas taip pat jau norėjo sėstis į automobilį, bet Pytas jį sulaikė.
  – Palauk sekundėlę. Mes su Maiku esame paruošę dar vieną nedidelę dovanėlę tavo draugužiui.
Nesuprasdamas, apie ką eina kalba, Tomas tik klausiamai žvelgė į kolegas. Tuo metu Pyteris atsitūpė ir pasirausęs krepšyje iš jo atsargiai iškėlė kažkokį maišelį.
  – Kas tai? – įdėmiai pažiūrėjęs, paklausė Tomas.
  – Supuvę kiaušiniai, – išdidžiai atsakė Pyteris, – keturias savaites brandinti pajūrio saulėje.
Nežinodamas, kaip reaguoti į keistą ir komišką situaciją, Tomas vangiai pasitrynė kaktą:
  – Ir kur jūs tuos kiaušinius dėsit?
  – Į saloną, žinoma, – užtikrintai atsakė Pyteris.
  – Durelės tai užrakintos.
Maikas iš kišenės išsitraukė plonos vielos ritę.
  – Kantrybės, mano drauge.
Ištiesinęs vielą, jis smaigalyje išlankstė nedidelį kilpos formos kabliuką. Maikas akimirkai sustojo ir pažvelgė į Tomą.
  – Jeigu tu nepritari – mes to nedarysim. Tai juk tavo reikalas.
Tomas nenustygo vietoje. Jis staigiai apsidairė, tuomet pamojo Vincui, kad šis dar kiek palūkėtų, ir vėl atsisuko į draugus:
  – Gerai, tik paskubėkim.
    Maikas trinktelėjo į šonines mašinos dureles, dar kartą įsitikindamas, kad signalizacija išjungta. Tuomet mikliai užkišo vielutę tarp durelių stiklo ir apsauginio gumos apvado. Jis palengva stūmė vielą žemyn iki pat apatinio durų rėmo. Tada, iškišęs liežuvį ir įnirtingai judindamas pirštus, pradėjo žvejoti užrakto kaištį. Nepaisant to, jog Tomas manė, kad tai kvailas ir vaikiškas sumanymas, bet, tenka pripažinti, jis buvo sužavėtas Maiko įgūdžių.
    Po mažiau nei trisdešimt sekundžių, kilpos formos vielos kabliukas pagavo užrakto sklendę. Maikas staigiai trūktelėjo, pakeldamas kaištį ir tokiu būdu atrakindamas spyną. Galiausiai, lengvai trūktelėjęs už rankenos, tyliai atidarė duris:
  – Voila.
    Pamatęs atdaras duris, Pyteris apsimovė gumines pirštines, numetė maišelį ant žemės ir koja sutrypė jame buvusius kaušinius. Užspaudęs nosį ir laikydamasis atstumo, pirštų galais pakėlė po smūgio likusį jovalą. Maikas tuo tarpu vadavo savo vielą, bet iškart užsikosėjo pasišlykštėjęs:
  – He, he, smirda lyg surūgę bezdalai.
  – O ko tu tikėjaisi, pušų aromato? – pasilenkęs ir grūsdamas maišelį už galinės sėdynės, atsakė Pyteris.
Laukdamas Tomas akylai stebėjo aplinką.
  – Tyliau jūs ten, jei nenorit, kad mus kas išgirstų.
  – Viskas, paslėpta, – pareiškė Pyteris. Jis atrodė patenkintas, – rytoj čia bus tikras velnio pragaras. 
    Jis staigiai atsitraukė nuo automobilio, o Maikas vėl nuspaudė kaištį ir užtrenkė dureles. Nedelsdami, trys draugai sušoko atgal į visureigį. 
  – Na ką, darželinukai, baigėt žaisti? – be didesnio entuziazmo paklausė Vincas.
Nelaukęs atsakymo, jis pasuko užvedimo raktelį ir lengvai spustelėjo akseleratorių. Įjungęs pavarą, atbula eiga išstūmė automobilį iš stovėjimo aikštelės tiesiai ant lygaus gatvės asfalto. Tomas paskutinį karą iš tolo nužvelgė nuluptą ir gėdingai ant plytų pastatytą sportinį „BMW“. Šis vaizdas jį išties nuoširdžiai pradžiugino. Bent iš dalies jam pavyko atgauti garbę bei orumą.
  – Ačiū draugai. Lieku jums skolingas, – jis nuolankiai padėkojo.
  – Baik, tikrai nereikia tų pezalų – atsakė Pytas, – tai buvo vienas malonumas. – Paskui Pyteris iškarto atsisuko į Maiką: – O šitam piktadariui tai tikrai reikia padėkoti. Puikus darbas, bose. Duokš penkis.
Jie džiugiai susimušė delnais. Tą patį padarė ir Tomas su Vincu.
  – Taip, kietai pavarei.
  – Na ką jūs, juokų darbas, – kuklinosi Maikas.
Po to Pyteris svajingai pridūrė:
  – O, kad tik galėčiau pamatyti subingalvio veido išraišką, kai šis ryte išvys savo mažytę.
  – Taip, tai būtų puiku, – sutiko Maikas, – na, o dabar dingstam, kol mūsų niekas nepamatė.