Jeigu Jūs rašote eilėraščius,
didelė tikimybė, kad esate laimingas dėl to, nes
prasmė ir vėl yra, raiščius
tarp žodžių užmezgate, kitiems tai geltonis.
Jums – aukštybė, kurioje oras toks retas,
Jog neuždūsta tik siela mistikė
paskutinumo, kur sielos portretas.
Kai kurie eina ten. Jumis tikį.
Juos pažįstate iš nuojautų. Ką vėliau jie
sau sakys – nežinote. Apie Jus
istorijos įvairiausios keliauja.
Bet pati istorija to niekuomet nepajus.
Eilėraščius teberašote. Viskas taip pat. O
nuojautos kažkodėl sutrikę. Situacijos
pasidavė madai atrodyti lyg iš pato.
Žodžiai grubūs, prasmės atsijos.