Pasakojimas apie Krikšto Močią, dangumi skrajojančią, mus visus saugančią

Tai buvo gražus vasaros rytas. Pavasario liūtys buvo liovusios pilti, oras staiga smarkiai įkaitęs nuo pat ankstumės, ir tolimesnis sodo kampas skubiai užžėlęs piktžolėmis iki pat juosmens – jei esi suaugęs, o vaikams – net iki kaklo. Ir tą gražų vasaros rytą buvo didžiulis triukšmas. Virš senos sulaukėjusios slyvos, stypsojusios užžėlusiame sodo kampe, ratus suko karkiančios varnos, kiti sodo medžiai buvo nutūpti šarkų ir kuosų, nepaliaujamai tarškiančių ir čiauškančių, o žvirbliai, zylės ir čiurliai reiškė ne ką mažesnį nepasitenkinimą, sutūpę ant kraigo ir vienišo į sodybą vedančio elektros laido.

– Kas čia per sąmyšis? – tarstelėjo galvą pro duris iškišusi moteris, trindamasi miego užlipintas akis.

Žmogaus pasirodymas pabaidė pulkus paukščių, jie vienu mostu pakilo nuo viršūnių ir ėmė sukti ratus aukštai virš sodybos.

Pro duris išlindo ir maža mergaitė, žvilgtelėjo į dangumi sukančius paukščius, į senosion slyvon besitaikančias varnas, ir tą akimirką buvo nulemtas likimas. Mergaitė basomis pasileido per rasotą žolę, link piktžolių kampo, link piktų paukščių uragano akies, mosuodama rankomis it sparnais ir šaukdama „Kar, kar, kar, kar! “. Pulkas varnų, sukančių ratus, buvo pabaidytas, o nuo senosios slyvos šakų pakilo antra tiek – pasirodo, daug paukščių gali sutilpti ant medžio, ir žmogus nė nepastebės. Kažkas nedidelis, žvilgančiai juodas su ilga uodega šlumštelėjo iš slyvos į piktžolių sąžalyną. Paukščiai, piktai kranksėdami, išsiskirstė. Ir stojo tyla, kokios tikiesi iš ankstaus vasaros ryto.

– Kas čia buvo? – pro namo duris į kiemą išėjo ir šiek tiek didesnis berniukas.

– Aš nežinau! – smagiai jam atsakė sesutė, atplasnodama iš piktžolyno. – Buvo daug paukščių tame medyje!

–  Man atrodo, ten buvo katė, – tarė mama ir nusižiovavo. – Dėl to jie taip pyko. Eime, išversim tėtį iš lovos, papasakosim, kokį vaizdą jis praleido.

Vėliau mama su tėčiu kuopė trobą ir kiemą, kol vaikai rinko vėdarėlius ir uodų įgėlimus. Paukščiai po truputį vėl įsidrąsino giedoti ir skraidyti, nors senąją slyvą ir aplenkdami. Tiesa, žmonės to nepastebėjo – tikrai, žmonės yra labai nepastabūs padarai. Užtat rado kai ką kito.

– Vaikai, ateikit, parodysiu ką! – sušuko mama ant kelio pagaliukais piešiantiems vaikams.

Mama už pečiaus rado kiaušinį ir plunksną. Ir ne tokių dalykų kaime galima rasti, tačiau šie du buvo ne šiaip sau kiaušinis ir plunksna, kokius galima rasi bet kuriame lizde. Kiaušinis buvo juodas, suskilęs ir tuščias. Jo lukštas buvo minkštas it vystelėjusi obuolio odelė.

– Senovėje žmonės už pečiaus žalčius perėdavo, – tarė tėtis. – Čia gal Bobutė kokį žalčio kiaušinį ir pasiliko?

– O tai jie tokie dideli būna? Ir tokie juodi?

– Kas ten žino, gal nuo suodžių pajuodavo? Čia gi turbūt jau dvidešimt metų kaip niekas netvarkyta.

O apie plunksną – kietą, vientisą ir žvilgančią it vabalo antsparnis – pasikalbėti jie nespėjo, nes mažoji ją pasiėmė, įsikišo į kasą ir išbėgo į lauką toliau žaisti. Berniukas pasiėmė kiaušinį ir įsidėjo į stiklainį – parodys klasiokams, kai grįš po vasaros atostogų.

Vakarop nutiko dar kai kas. Tėtis movė šašlykus ant iešmų, vaikai jam padėjo, ir aplaižę pirštus sužinojo naują žodį ir naują skonį: čili. Paskui tą aštrumą plovė šulinio vandeniu, verkdami ir juokdamiesi. O dar po kurio laiko, kai šašlykai ir vištų kulšelės jau buvo iškepę ir vertė varvinti seiles, šeima išgirdo šnaresį šabakštyne.

- Aaa, tikriausiai ežiukas atėjo apsižvalgyti, - tarė tėtis.

Vaikai iškart nukūrė pažiūrėti. Berniukas paliko savo kulšelę lėkštėj, o mažoji nulėkė su maistu rankoje. Sutūpė abu prie šabakštyno ir klausėsi. Berniukas atsigulė ant pilvo ir ištiesė ranką gilyn tarp usnių ir kiečų.

– Ežiuk, ežiuk, kur tu? Ateik, ateik, a… Aaaaaaaa!

Berniukas atšoko nuo piktžolyno kaip įkąstas, nes ir buvo įkąstas. Nuo piršto lašėjo dideli, raudoni kraujo lašai. Jis susikišo pirštą į burną ir bėgte pasileido atgal pas tėvus. Mergaitė liko žiūrėti tai į sąžalyną, tai į apgraužtą vištos kulšelę rankoje, ir nusprendė tvirtai surišti likimo gijas.

– Tu turbūt alkanas, ežiuk? – ji atsigulė ant pilvo ir įkišo ranką su maistu ten pat, kaip brolis. Pasigirdo kramsnojimas. Mergaitė sukišo ranką dar giliau, ėmėsi glostyti ežiuką.

– Oooo, ežiuk, kokie aštrūs tavo spygliukai! Ir dantukai! Ak! – jai šovė puiki mintis, pati puikiausia mintis visame pasaulyje, tokia mintis, kurią išsakius garsiai likimo gijos lieka amžinai supintos, ir jokie burtai jų nebeatpins. – Aš žinau aš žinau aš žinau, tavo vardas – Čili! Nes tavo labai aštrūs dantukai ir spygliukai! Jau pavalgei, Čili? Nori dar? Aš atnešiu dar!

Tą vakarą tėvai gyrė dukrelę, kad jos toks geras apetitas. Tuo tarpu brolis sėdėjo namuose subintuotu pirštu, vienoje rankoje laikydamas juodą keisto kiaušinio lukštą, kitoje – juodą žvilgančią plunksną, sesers bestrakaliojant pamestą pievoje, ir įnirtingai galvojo.

Čili irgi turėjo ką apgalvoti, ypač, kai šeima sekančią dieną susikrovė daiktus, sulipo į automobilį, ir išvažiavo. Mergaitė, prieš palikdama sodybą, prie šabakštyno paliko pusiau suvalgytą savo maistą ir pravirą kamarėlės langą, ir atsisveikindama ilgai kalbėjo su Čili: kad myli, kad pasiilgs, kad sugrįš, kad tegu ji prižiūri trobelę ir saugo nuo įsibrovėlių, tegu kanda jiems į užpakalius kaip kando broliui į pirštą, o brolio ir tėčio su mama tegu nekandžioja! Ir tikisi, kad pakaks pelių pasisotinti, o jei ne, tai tegu atbėga pas ją namo, ji duos maisto.

Kaži, ką mergaitė būtų sakiusi tam mažam alkanam padarėliui, jei būtų žinojusi, kad tėvai į šią nuošalią sodybą vidury dirvonų, apsuptą senų miškų, atvažiavo tik pasižiūrėti, kada ta troba pati sugrius. Mat kuoktelėjusi bobutė, kurios vaikai veik nematė, testamentu ne tik kad uždraudė ją griauti, bet ir prisakė kasdien krosnį kūrenti. Tėvams nepatiko sienose kaukiantis vėjas, žemos staktos, priverčiančios suaugusiuosius lankstytis, klibantys plono stiklo langeliai, ir netgi plyšelis stoge, pro kurį naktimis matėsi žibančios žvaigždės. Planų ten grįžti jie neturėjo. Bet kaip sakoma, tėvai planuoja, o Bobutės iš anapus žiūri ir nepritariančiai linguoja galvomis.

Iš pradžių Čili tiksliai klausėsi krikštamotės nurodymų. Medžiojo peles ir kitus smulkius gyvūnėlius, nakčiai įsiropšdavo per langą į trobelę ir miegodavo ant pečiaus, kad ir šalto. Ak, jei būtų Čili žinojusi, kad vienu kvėptelėjimu gali įkurti jame ugnį, tai būtų miegojusi šiltai, ir augusi dar greičiau! O dabar ji porą mėnesių gyvavo vien pelėmis, žiurkėmis ir kirstukais. Sumedžiojo ir kiškį, bet suvalgiusi jį rimtai susisielojo: ar leido krikštamotė jai tą daryti? Ne, ji sakė tik peles medžioti. O jei nebėra pelių? Keliauti pas krikštamotę. O jei per tą laiką ateis įsibrovėliai, kas jiems užpakalius apkandžios? Vis dėlto jokie įsibrovėliai dar nebuvo pasirodę, o pilvas gurgė. Tad Čili išėjo ant kelio, kuriuo išvažiavo jos krikštamotė, ir iškėlusi pailgą juodą nosį uodė orą, ausimis ir širdimi klausėsi, naguotomis letenomis jautė žemę, kad surastų savo krikštamotę. Kai išgirdo, užuodė ir pajautė, pasileido ilgais tvirtais šuoliais į tą pusę: per rugių laukus, per pievas su avimis ir karvėmis, per miškus, per upelius ir miestelius; ir žmonės, ją pastebėję, stebėdavosi: Ar tai vilkas? Ar tai didelis juodas paukštis? Ar tai aitvaras?

Galiausiai Čili buvo visai arti. Ji jautė krikštamotę esant visai šalia, girdėjo jos širdies dūžius savo krūtinėje. Štai kur ji! Didžiuliame akmeniniame bokšte, beveik pačiame jo viršuje. Čili nieko nelaukdama ėmė ropštis aukštyn, o ją pastebėję vaikai šaukė:

– Žiūrėkit, Betmenas!

– Žiūrėkit, Godzila!

Čili užlipo ant iškyšulio visai šalia krikštamotės. Į ertmę bokšte vedė durys, Čili jas stumtelėjo ir įėjo vidun. Štai ji! Vaikai mušėsi pagalvėmis, juokėsi ir net nepastebėjo, kad turi svečių. Čili apsižvalgiusi rado porą obuolių graužtukų ir bananų žievių, ir juos godžai sučiaumojo. Vaikai vis dar nieko kito nematydami vanojosi pagalvėmis, tad Čili nuėjo apsižvalgyti po namus. Mama su tėčiu sėdėjo svetainėje ir kalbėjosi kažką apie kuoktelėjusią Bobutę, įsiveržusią į sapnus ir grasinančią pragaro atsivėrimu, kaip kad mėgo daryti dar būdama gyva. Iš gretimo kambario sklido gardus kvapas, tad Čili pasuko ten. Ji rado dubenį su sausainiais, pintinę su vaisiais ir juos smagiai ištuštino. Krosnelėje taip pat kažkas kepė, kažkas taip seilę sunkiančio, kad Čili ėmėsi nagais draskyti, kad galėtų prieiti.

– Čili? Čia tu? Čia tikrai tu! Kaip aš tavęs pasiilgau! Kaip džiaugiuosi, kad tu atvykai! – sušuko staiga virtuvėn įėjusi krikštamotė, nuo pagalvių mūšio išsitaršiusiais plaukais ir sveikai įraudusiais skruostais. – Tu alkanas? Ką tu man sakai? Tu esi mergaitė, kaip ir aš? Oooo! – krikštamotė puolė prie Čili ir apsikabino jos dygliuotą kaklą.

– Tu supranti, ką Čili sako? – prisispaudęs prie durų, gniaužydamas rankas paklausė jos brolis. – Ką ji murkia ir kranksi?

– Taip, ji šneka man va štai čia, – atsakė mergaitė, sudėdama delnus ant krūtinės. Tuomet Čili džiaugsmui atidarė krosnelę ir ėmėsi iš jos traukti kepsnius ir mesti tiesiai jai į pravirus nasrus, pilnus ilgų aštrių dantų. – Pasisotinai? Nelabai? Oi, tai ką daryti?

– Ant stogo pilna kirų, – pastebėjo brolis, – gal ji galėtų sumedžioti juos?

– Gera mintis! – atsakė jam sesuo, ir brolis atsargiai, atsargiai šonu praslinko pro didelį, juodą, spygliuotą-plunksnuotą-žvynuotą ir neabejotinai pavojingą padarą, kad atidarytų jai langą.

Čili užšoko ant palangės, apsidairė, ir iškorusi liežuvį mikliai užsikabarojo ant stogo. Vos spėjo berniukas langą uždaryti, į virtuvę atėjo tėvai.

– Ei, suvalgėt visus sausainius! Pasilikit apetito vakarienei. Ir visus vaisius? Ei, o kur kepsniai???

– Aš buvau labai alkana, – išraudusi atsakė mergaitė.

– Tikrai tuoj pragaras prasivers, – piktai sumurmėjo mama ir ėmė ieškoti užkandinės numerio.

Vakare vaikai gulėjo lovose, picų prikimštais pilvais.

– Kodėl nepasakei tiesos? – sušnabždėjo brolis.

– Bobutė neleidžia, – atsakė krikštamotė.

Po ilgos tylos brolis vėl paklausė:

– Kaip manai, kas yra Čili?

– Ežiukas?

– Jie tokie dideli neužauga! Ir žinai ką? Per teliką mačiau, kad gyvatės deda tokius minkštus kiaušinius.

– Čili tikrai ne gyvatė! – beveik sušuko sesutė ir susimuturiojusi nusisuko į sieną.

Vaikai, klausydamiesi ant stogo medžiojančios Čili, užmigo. O kiti to bokšto gyventojai manėsi girdį, kaip stogdengiai ugnimi taiso stogą. Iš ryto net nepastebėjo, kad kirai nebeklykia – bet kai kurie tarėsi matą puikią didžiulę žvilgančią kirų baidyklę.

Vos per porą savaičių Čili sumedžiojo visus to miesto kirus, ir užaugo dar didesnė. Bet dar nepakankamai didelė – oi, kaip blogai, kad neklausė jie Bobutės. Tad kai pragaro vartai iš tiesų atsivėrė – kai kurie jūsų turbūt matėte, prisimenate? Ta siaubinga smarvė, nelaimės nuojauta ore, sklandantys gandai apie pabaisas… ir keistą didelį padarą, panašų į voverę skraiduolę, puolančią, kandančią įsibrovėliams iš pragaro į užpakalius… Bet ji buvo dar per maža, jos aštrūs nagai ir dantys dar per trumpi, jos ugnis nepakankamai karšta, ji nespėjo paskui pabaisas, o vartai vėrėsi vis plačiau, ir pabaisos vis plūdo, plūdo be pabaigos, užplūdo miestus, užplūdo žmones, visi bėgo ir gelbėjosi kaip tik galėjo…

Pagaliau krikštamotė galėjo grįžti į senąją sodybą, kartu su broliu ir tėvais. Pabaisas labiausiai traukė miestai, kur buvo daug žmonių, ir dažniausiai puldavo jau pradėjusiomis šalti naktimis. Senoji sodyba su krosnimi, stūksanti vidury dirvonų ir apsupta neįžengiamų miškų, buvo pati geriausia vieta pasislėpti. Automobiliui lėtai linguojant miško keliuku, kratantis per šakas ir išlindusias šaknis, krikštamotė čiauškėjo lyg po ilgų tylos įžadų būtų gavusi teisę prabilti – nes, matyt, taip ir buvo.

– Čili vis dar alkana, – kalbėjo sesutė. – Valgyti jau turi daug, aš jai leidau, bet jai labai šalta. Ji sako, kad reikia daug ugnies, kad didesnė užaugtų. Mes galėsim užkurti laužą, ar ne? Bobutė irgi sako, kad reikia ugnies daug, labaaaai daug, kad būtų karšta kaip pragare. Tai mes padarysim laužą, taip, mama? Ar ne, tėti? Kursim laužą!

– Pažiūrėsim kai atvažiuosim, – tarstelėjo tėtis.

Vos jiems spėjus išlipti iš automobilio, viršum galvų sušnarėjo sparnai, ir kieme tiesiai priešais juos nusileido didžiulis juodas padaras varno juodumo spygliais ir žvynais, ilgu grėsmingu snukiu ir murktelėjo. Mama su tėčiu iš išgąsčio vos nepargriuvo ir puolė paknopstom atgal į automobilį.

– Mama, tėti, čia gi Čili! – šūktelėjo sesutė, sutrikusi dėl tokio tėvų elgesio. Negi jie nesiklausė, ką ji visą kelią jiems pasakojo?

– Kas kas???

– Čili! Ežiukas!

– Čia tikrai ne ežiukas!

– Bet gi tu sakei, kad ežiukas! – piktinosi krikštamotė. Juk negalėjo jos tėtis suklysti tą vasaros dieną?

Vis dėl to suklydo, kaip kad suklydo neklausydamas Bobutės. O klaidas reikia taisyti.

Taigi visa šeima kartu prikišo krosnį pilną lentgalių. Čili šiaip ne taip prasibrovė pro duris, įpūtė ugnį, kad net ugnis per kaminą veržėsi, ir susirangė ant krosnies. Šeima susirinko sode, ir baimingai laukė vakaro, kuomet iš šešėlių išlenda baisuokliai. Saulė judėjo link vakarų, liepsnojantis jos diskas pasislėpė už miško, dangus užsidegė purpuru. Temo. Šalo. Pasigirdo neritmingi žingsniai. Šabakštyne sužibo du nieko gero nežadantys žiburėliai. Dar du.

– Čili, – sušnabždėjo Krikšto Močia.

Trobelė suvaitojo, subraškėjo griūvanti siena. Čili vienu šuoliu peršoko susigūžusią šeimą, pūstelėjo ugnį. Jos šviesoje sužibo piktžolių kampas ir senoji slyva, jos liepsnoje pranyko pabaisos. Pasigirdo kramsnojimas ir patenkintas murkimas. Iš už miško išlindo didelis geltonas mėnulis, jo šviesoje Čili žvynaplunksnės žaižaravo kaip tūkstančiai žvaigždžių. Jiems pavyko. Pagaliau jie galėjo miegoti ramiai, sapnuose nebekamuojami Bobutės, saugomi grėsmingos ir didingos Čili.

Tačiau vieno Bobutė nenumatė – Krikšto Močios. Ji nenumatė supintų likimo gijų. Tad kai rytą sesutė apkabino Čili kaklą, jos spygliai ir žvynaplunksnės prasiskyrė, priimdamos mergaitę į pūkų glėbį. Sesutė tik pasakė, kad myli, kad pasiilgs, kad sugrįš, o sekančią akimirką abi jau buvo danguje, girdėjosi tik tolstantis Krikšto Močios juokas.

Iš pradžių juodvi kasdien grįždavo prie beveik sugriuvusios trobelės. Čili mėgaudavosi gerai iškūrentos krosnies šiluma, kol Krikšto Močia kirsdavo žmonių maistą. Ilgainiui apylinkėse pabaisų mažėjo, Čili vis augo, Krikšto Močia irgi, juodvi nuskrisdavo vis toliau ir grįždavo vis rečiau. Į patį pragarą buvo įlindusios! O brolis, mama ir tėtis jos nepamiršo – jie ėmė keliauti po žmones ir pasakoti apie Krikšto Močią, padangėmis skrajojančią, mus visus saugančią.

O jūs irgi – prisiminkite palikti maisto Krikšto Močiai. Vakarais, kai ji ruošiasi į medžioklę, arba rytais, kai pavargusi iš jos grįžta, ji labai apsidžiaugs radusi jai skirto maisto. Ar tai tiesa? Taip, be abejo tiesa, Krikšto Močia su Čili vis dar medžioja iš pragaro ištrūkusias pabaisas. Nuo pragaro kaitros Čili jau tokia didelė užaugo, kad skrisdama pusę dangaus uždengia, iš dienos naktį padaro. Netikit? Bet štai, žiūrėkit, ant mano piršto vis dar matosi Čili dantų žymės, nuo to laiko, kai ji dar visai mažytė man įkando. Aš ten buvau, savom akim viską mačiau, prisiminimui šį slibinės kiaušinį ir žvynaplunksnę pasilikau.