Bepročio tikrovė 1

Pirmasis pokalbis

Stenlis staiga pabudo, pažadintas krebždesio kitoje geltonų durų pusėje. Jis visiškai neprisiminė, kaip atsikliuvo lovoje, nepažino naujų rūbų, net nejuto galūnių. Pabandė atsimerkti, tačiau ir atsimerkęs nieko nematė, o veikiau matė, bet nesuvokė. Juslės ir gyvenimo prisiminimai grįžti neskubėjo. Vyras, negalėdamas nieko daugiau padaryti, atsidusęs atpalaidavo kaklą ir vėl ištirpo lovoje. Užsnūdo.

Antrą kartą pažadino jau garsesnis dviejų žmonių dialogas koridoriuje. Šįkart kartu pabudo ir visi pojūčiai: Stenlis vėl galėjo kilnoti rankas, judinti kojų pirštus, įtempti pilvo raumenis. Grįžo ir rega, nors ir kokia apsiblausus. Pasijutęs stipresnis apsidairė, bandydamas suprasti padėti. Dešinėje, prie lovos buvo pastatytas baltas naktinis staliukas su dviem stalčiais, o ant jo blizgėjo tuščia plastikinė stiklinė ir pilnas vandens nepermatomas ąsotis. Pamatęs šį vaizdą Stenlis prisiminė, koks ištroškęs buvo ir vienu kartu išgėrė beveik dvi sklidinas vandens stiklines. „Kaip gerai, oi, kaip gerai“ - palaimingai mąstė vėsiu gėrimu drėkindamas išdžiūvusią gerklę. Dešinėje pusėje be staliuko daugiau nieko nebuvo, tik purvina ir subraižyta šviesiai geltona siena. Prie lovos kojūgalio stovėjo apibrozdintas medinis krėslas. Bus veiklos, kai pabos gulėti. Sienoje už krėslo, dešiniau, buvo įrėmintos tvirtos geltonos durys (tos nuo kurių sklido bruzdesių garsai). Irgi vietomis pabraižytos, ypač aplink rankeną, pastebėjo vyras. Na, o kairėje vaizdas buvo žymiai įdomesnis: per didelį langą į kambarį liejosi rytmetinė šviesa, krintanti ant medinės mokyklinės kėdės ir rudo rašomojo stalo su trimis stalčiais išilgai. „Neblogai, visai neblogai“ – pamanė Stenlis.

Tačiau vyras greitai suprato klydęs. Net nusistebėjo, kaip iškart nepastebėjo bene svarbiausios kambario detalės: langas buvo ne šiaip sau kelias į pasaulį. Per tokias storas grotas, kuriomis dabar baisėjosi Stenlis, pasaulio taip lengvai nepasieksi! „Ar aš ligoninėje? Kambarys visai tiktų individualiai ligoninės palatai, tačiau kam tų grotų...? Ne, tai kažkas kito. “ – tyliai šnabždėjo sau jausdamas, kaip spartėja širdies plakimo dažnis ir tankėja kvėpavimas. Dabar jis geriau įsižiūrėjo ir į savo lovą: keisti metaliniai, patikimai sutvirtinti strypai jungė perimetrą, o visi kampai buvo nugludinti iki švelnumo. Kambaryje nebuvo jokių aštrių kampų, suprato ligonis.

„Negaliu čia pasilikti. Jokiu būdu. “ Stenlis iš lėto, bijodamas apsvaigt dėl sparčių judesių, perkėlė kojas per metalinius strypus kairėje lovos pusėje ir juos atsargiai perlipęs atsistojo. Tada netvirtai pajudėjo lango link ir pabandė pastumti kėdę, stovėjusią jo kelyje. Tačiau kėdė nepajudėjo. Visi baldai buvo nepajudinami, suprato jis, jie buvo priveržti prie grindų. „Štai ir nuplaukė mano pramogos krėsle“ – liūdnai šyptelėjo. Priėjęs prie lango jis galutinai įsitikino, kad pakliuvo ne į šiaip sau paprastą ligoninę. Nors nuo pabudimo jo rega vis dar buvo šiek tiek apsiblaususi, vaizdo už lango negalėjo matyti dėl rimtesnės priežasties. Pasaulį kitoje sienos pusėje dengė storas sluoksnis pusiau permatomos medžiagos, nepalikęs nė vieno plyšelio. Net kraštuose ir kampeliuose. Stenlio nepasiekė jokia tikrovė – jis buvo izoliuotas nuo pasaulio. Tačiau vis dar nesuprato viso nelemto reikalo priežasties.

Laimė, ilgai laukti neteko. Įvykiai patys pajudėjo. Ligonis jau buvo spėjęs priprasti prie bruzdėjimo kitoje durų pusėje, o pokalbių nuotrupų nei nesistengė sugaudyti. Tačiau dabar buvo aišku, kad porelė žmonių sustojo prie jo kambarėlio (narvo, kaip nusprendė vadinti Stenlis). Jis prisėlino prie geltonų durų ir prikišo ausį tikėdamasis, kad nugirs ką vertingo.

Daktare, jis būna racionalus ir sąmoningas tik iki maždaug vienuoliktos ryto. Dabar jau dešimt penkiasdešimt šešios. Ar jūs nebijote, kad jam prasidės... na, suprantate? – šiek tiek susijaudinusiu balsu klausė vyriškis.

    - Viskas gerai, nebijokite. Toks mano darbas, - raminamai atsakė moteris. Stenlis, išgirdęs įstatomą raktą, atšoko nuo durų ir vikriai, bet tyliai nusliuogė prie stalo. Nusprendė svečią pasitikti ramiai sėdėdamas kėdėje.

    - Melisa, - tarė vyras savo kolegei atrakinus, tačiau dar nespėjus atidaryti durų, - atsargiai.

    - Nesibaimink, Bernardai. Toks mano darbas.

Stenlio kraujas smilkiniuose tvinksėjo vis garsiau, tačiau jis apsimetė pakankamai ramiu: sėdėjo patogiai atsirėmęs į stalą ir svajingu, naiviu žvilgsniu stebėjo susiliejusias anapusinio pasaulio spalvas. Tikriausiai daktarė tikėjosi, kad ligonis tebemiegos, mat duris atidarė labai lėtai, pirmą žingsnį padėjo tarsi baikšti lapė. Tačiau vos išvydo prie stalo sėdintį Stenlį savo taktiką pakeitė.

    - Labas rytas, pone Braunai. Džiugu matyti, kad jau pabudote ir, panašu, jaučiatės neblogai? – energingai, tačiau formaliai santūriai pradėjo pokalbį daktarė Melisa.

Ligonis akimirkai sumišo. Jis nesitikėjo tokio familiarumo, ir mintis, kad reikia kuo greičiau pabėgti, vis garsiau aidėjo jo galvoje. Smilkinius pradėjo dar labiau spausti, o koja, įgaudama pagreitį, vis energingiau krutėjo. Stenlis suprato, kad neatsakyti negali – paskui bus dar blogiau.

    - S-sveiki, ponia. Taip, jaučiuosi visai neblogai.

    - Ar gerai išsimiegojote? Gal pamenate, kiek valandų miegojote? – daktarė pradėjo nuo nepastebimo, tačiau puikiai apgalvoto klausimo. Ji tikrino, ar Stenlis pamena kažką iš vakar.

    - Miegojau puikiai. Netgi nepamenu, kad būčiau pabudęs viduryje nakties, - ligonis (kalinys, kaip jis pats save dabar vadino) susimąstė apie naktį. Minutei nutilo. Pasinaudojusi tylos akimirka Melisa grakščiai nutūpė į krėslą. – Nepamenu... Nepamenu, kada užmigau. O tiesa, net nežinau, kuri valanda yra dabar.

    - Tuoj bus vienuolika.

    - Taigi... – Stenlis, nenorėdamas, kad jį analizuotų visiškoje tyloje, bandė pratęsti pokalbį.

    - Aš esu Melisa Grubacht. Daktarė Melisa Grubacht. Bet galite mane vadinti tiesiog Melisa. Melisa kaip augalas. Tik aš ne augalas, o daktarė. Daktarė Melisa Grubacht. – ponas Braunas nesuprato, kodėl ši moteris tiek kartų pakartojo savo vardą, tačiau padarė išvadą, kad tai koks nors žaidimas. – O kaip galiu vadinti jus?

    - Aš esu ponas Stenlis Braunas, – prisistatė ligonis, nusišypsojęs kaip mokėjo maloniausiai. Tačiau daktarė nieko neatsakė, tik toliau akylai stebėjo Stenlio judesius. Jam pasidarė nejauku. – Galite mane vadinti Stenliu. Arba ponu Braunu. Kaip norite, galite tik Braunu, o gal ponu Stenliu. Braunas tai kaip spalva brown, suprantate. – Stenlis net nepajuto, kaip atkartojo visą daktarės Grubacht pasirodymą.

    - Hm. Mane taip pat galėtumėte vadinti ponia Melisa arba ponia Grubacht, bet man patinka titulas „daktarė“. O jūs, pone Braunai, turite profesiją?

    - Žinote, nepamenu. Leiskite akimirką pagalvoti. – Melisa dirstelėjo į laikrodį. Pagal tai, ką sakė kolegos, jiems buvo likę nedaug „akimirkų“. – Man atrodo, dirbau mašinistu, - Stenlis atrodė patenkintas savo atsakymu, tačiau daktarei nespėjus nieko atsakyti sumišęs pasitaisė: - Ne, atleiskite, ne mašinistu. Vis dėlto esu keltininkas.

    - Aha, puiku, tikriausiai darbas... įdomus? – kažką užsirašė sąsiuvinyje.

    - Koks darbas?

    - Na, keltininko. Ar aš blogai išgirdau? – daktarė Grubacht vėl susikoncentravo į pacientą.

    - Išgirdau ir atradau. Tada, aišku, labai greitai pamečiau. Visko pasitaiko.

Stenlis jau nebežiūrėjo į kambaryje sėdinčią moterį. Jo kvėpavimo ritmas išsilygino, kojos nustojo krutėti, o veide atsirado kažkokia nei laiminga, nei nelaiminga šypsena. Melisa Grubacht savo knygelėje pasižymėjo laiką: keturios minutės po vienuoliktos valandos.

    - Ar galėtumėte apibūdinti, ką pametėte? – dar bandė tęsti pokalbį ji.

    - Ar ar, aitvarai. Pamečiau tave, mieloji mano siela. Bet tu vėl gimsti. Amžinai miršti, amžinai gimsti...

    - Pone Braunai? – nereagavo. – Pone? Stenli? – vardas, panašu, jį šiek tiek sudirgino. Stenlis vėl nukreipė akis į daktarę. Tačiau akys nebematė. Tik dantys kaleno. – Jums bus geriau, jei prigulsite ir pamiegosite.

Daktarė labai lėtai, tačiau ne agresyviai pakilo iš krėslo ir pradėjo judėti durų link. Stenlis patarimo paklausė. O, kad kas būtų matęs, kaip nežmogiškai jis pajudėjo link lovos! Netgi daktarė pasibaisėjo žmogumi, su kuriuo prieš akimirką pakenčiamai maloniai šnekučiavosi. Ligonis nuo kėdės pakilo tarsi neturėtų stuburo, visas sudribęs. Jo kairė ranka buvo nusvirusi žemyn, visiškai nejudėjo, tačiau dešinioji smakrą kėlė aukštyn, kad akys tebegalėtų sekti Melisos judesius. Kojos niekur neskubėjo. Per kelius jos buvo sulinkusios kiek daugiau nei įprasta ir krūtinė beveik rėmėsi į šlaunis. Melisa, negalėdama pasislėpti nuo Stenlio žvilgsnio, lėtai judėjo atbulomis ir jautėsi vis mažesnė ir mažesnė, kol iškrypusios žmogystos formos plėtėsi ir augo baltoje psichiatrinės ligoninės palatos šviesoje. Pacientas dar kažką neaiškiai suburbuliavo ir įvirto į lovą veidu nuo durų, o daktarė, vos pajutusi, kad nebereikia laikyti akių kontakto, greitai išsmuko iš kambario.