Nesuklastotas

Norų mano slapyvardžiai
sklinda kaip žiedlapiai
nužydėjusių jazminų

Norų mano pravardės
žingsniuoja nutilt ir paskęst

Lyja
liejasi nesėkmės be vilties
kiaurai malkinės stogą
pro bažnyčios vartus
nuskrenda atskrenda
pasišiaušus pelėda

Pelės sėdi prie stalo
tepa sviestą ant duonos
ir katino likučius
žagsėdamos ėda

Nenorėdamas nieko paguosti
skambinu tau iš seno
aprūkusio ir nudrengto uokso
tartum iš ofiso

Norus savo galiu mintinai
atkartoti
norai lekia pro duris
užrakintas į tolį
arba ten kur bus lemta
rasti plėtotę

Žemės čia turtingos yra
savo moliu
žmonės lyg kaliniai
uždaryti už grotų

Ana išeina įsisupusi
į baltą dėmėtą paklodę

Tamsią naktį vinys
smaigstomos į sienų lentas kaip paraboloidai
primena vudū lėles

Gatvių tiltai primena ne tiek balkonus
kiek žodžius kuriuos kartoji
įteikdamas dovaną

Jie tėra nors ir puikūs
visgi tik menki atspindžiai
būsimųjų klastočių