Penkių dalių eilėraštis su vidutiniško laimingumo pabaiga
1
Dar išankstinėje klausoje žodžių prasmė savimi
abejoja. Ir tu su ja.
Intonacija – kiek prisivogė hercų, kiek prisipirko?
Patys žodžiai beveik nustoja alsavę. Imi
šauktis kitų, kiti dūsauja,
dar kitų neišvaryt iš cirko.
2
Šalikele eina vidutiniško amžiaus vyras.
Žingsniai sunkūs. Rūbai iš visur. Žvilgsnis vėluoja.
Raukšlėse likę vėjo. Plaukai nuosavi. Ras
kur nors netoli tuščią stotelę – tyloj ją
užims valandai, išgers, parūkys, pakosės,
pasvarstys kodėl nesinori maisto, ką
padarysi, nesinori, ir vakarui iš paskos jis
toliau eis. Užtruks. O ir grynųjų stoka.
3
Šiltuose namuose langų stiklui gera.
Virbalai ilsisi kamuolyje siūlų – agora.
Žvakė laukia, kol nuo jos prisidegs cigarą.
Židiniui tenka taupyti orą.
Ant staltiesės kažkas paliejo girą.
Kažkas viską lėkštėj paliko – saugo figūrą.
Susitvenkę lūkesčiai ima ir prayra.
Karma taip ilgai kaupė kurą.
4
Tai, kas blogai, sulaukė valandos.
Kuri įsimetė į viską. Užklijavo poras.
Ir tarp eilučių žiniose landos
prasmukti vilčiai nepaliko, oras,
net oras, artimiausiuoju metu
bus priešui palinkėti perteklinis
ir tik papildys liūdną sumą tų
dalykų, kuriuos renkasi akli, nes
net atspalvių nėra. Net ir blankių.
Ir niekas nesipiktina tuo – štai kas
paverčia laiką tunkančiu slunkiu,
ir lygiai taip į visa kita taikos.
5
Ims kalboje daugėti nesvaraus
dėmens šiltesniojo, o reikš tai,
kad baigėsi anie laikai. Įsivyraus
lengvumas ir atrodys vaikštai
namie, bet ar tie patys kambariai?
Tie patys. Kvepia cigaru bei romu. Kuba.
Pabirti žodžiams norisi – biriai
istorijai gerai. Vargu ar skuba
kas nors kur nors į kada nors.
Susėskim ant grindų. Jei noris.
Klausysimės…, taip, žinoma, The Doors
ir baigtis laikas bus ne savanoris.