Ne juokingas, o linksmas

Vakaras viloje Hariui buvo tikra karuselė. Šias karuseles jis labiausiai ir mėgo: žvelgti vis į kitas akis, klausytis vis kito balso, įvairių istorijų, arba tiesiog grožėtis, o gal šaipytis iš šokančių būrelio. Mūsų tylus stebėtojas ir sielos kritikas gyveno paprastą, pakankamai tylų jaunuolio gyvenimą, todėl visus neramumus, dramas ir aistras jis turėjo išsigalvoti. Dažniausiai tuos potyrius suteikdavo knygos, bet užvis labiau Haris mėgo analizuoti žmones, juose ieškoti unikalumo, svarbiausia, kad tai būtų kažkas neįprasto, galingo. Mūsų kritikui tą vakarą visai pasisekė: jis prisiviliojo keletą pašnekovų, kurių gyvenimuose galėjo ištirpti, kurių minčių dilginimus jautė ne tik protu, bet ir visu kūnu. Tik tokiu būdu Haris galėjo justi, kad pats išties gyvena – gyvena visomis išgalėmis.
    Pasakojimą verta pradėti nuo maždaug pusės dešimtos vakaro. Apytiksliai tokiu metu su Hariu susitiko du jo draugai, turėsiantys dalyvauti viloje. Tikriausiai jau supratote, kad šios istorijos veikėjai dar nespėjo užaugti, buvo tik jaunikliai. Dabar jie visi vyko į kasmetinę mokyklos šventę. Aš puikiai pažįstu Harį ir žinojau, ko jis tikėjosi šį vakarą. Bet niekaip nesupratau, kodėl jis manė, kad tai atras. Mūsų tylenis gyvenime prisilietė prie daugybės žmonių, pažino įvairovę protų, tačiau patirti kažką panašaus viloje buvo beveik netikėtina. Ką naujo galėjo pasiūlyti tie patys klasiokai ir pažįstami veidai? Ir vis dėlto trys draugai nesustabdomai artėjo į sugertuvių, šokių ir linksmybių (bent jau to tikėjosi) vietą, kurioje jau grojo muzika ir šnekučiavosi keli anksčiau atvykti spėję dalyviai.
    Keista tai, kad vienas iš draugų, Hariui atrodęs kaip labai įdomi ir laisva asmenybė, beveik nuo paties atvykimo išsirinko sėdėjimo vietą prieš židinį, kurioje kankinosi su savo mintimis, o paklaustas, ką veikia, atsakydavo: „Egzistuoju. “  Nemeluosiu, aš ir pats neapsakomai susidomėjau šiuo vieno žodžio sakiniu, kuriame tilpo visa žmogaus istorija ir filosofinės platybės. Tačiau tai tebuvo juokelis be jokios gilesnės potekstės. Draugas šiuo vienu žodžiu „egzistuoju“ neišreiškė nieko daugiau už sumenkintą didžią mintį. Suprantama, Haris tą vakarą daug laiko su tik „egzistuojančiu“ žmogumi nepraleido. Gaila, kad, kaip jau minėjau, mūsų kritikas tokiose situacijose privalėjo tapti poetu-fantastu ir platesnę reikšmę šiam dalykui suteikti pats.
    O trečiąjį draugą Haris pažinojo žymiai ilgesnį laiką. Na, gal ne tiek ir ilgiau, bet bent giliau. Todėl turiu pripažinti, kad ne aš vienas supratau mūsų romantiko poeto aistrą. Draugas, kuriam dedikuoju šią pastraipą, taip pat jį neblogai pažino. Kurgi nepažins – Haris pats ne kartą kaip faktą konstatavo, ko trokšta, ką myli ir ko nekenčia. Tiksliai nežinau, kas juos jungia. Nemanau, kad jie turi daug bendro. Harį ir kompanioną tikrai sieja vienas dalykas: jų mąstymas. Deja, ne taip lengva šį jausmą apibrėžti žodžiais. Juk ne taip lengva nutapyti tikrovišką paveikslą, kai akimis net negali aprėpti viso peizažo. Bet pabandysiu. Suprantate, šis draugas buvo ne šiaip vidutinybė, Haris jame įžvelgė kur kas daugiau. Jeigu mūsų fantastas dabar iš jo išgirstų žodį „Egzistuoju“, jam nereikėtų masinti, gyvinti ir plėsti šios frazės esmės. Jo bičiulis mėgo neapsakomai daug kalbėti, todėl sukoncentruota mintis žodyje „Egzistuoju“ nebūtų likus nepagrįsta ar nepakomentuota.
    Taigi atvykęs į vilą tylusis draugas užsiėmė vietą prieš židinį ir pasirėmęs į kelius atsidavė savo telefonui, o likę du bičiuliai įsitraukė į aktyvų bendravimą. Tačiau nesitikėkite per daug: Hariui aktyvus bendravimas didelėje grupėje nepatiko. Jis taip ištvėrė tik valandą ar net mažiau. Po to mūsų tylusis kritikas šiek tiek užsisklendė ir įsitraukė į apmąstymus. Bet apie tai vėliau. Dabar visi stovėjo vilos virtuvėlėje, vienintelėje namo dalyje, kurioje tranki muzika buvo bent kiek gailestinga balsam ir leido kalbėtis tarpusavyje.
    - Vakarienė, - su pasididžiavimu visų dėmesį į save nukreipė vienas vaikinukas, ranka rodydamas baltą dėžutę maišelyje – kebabą lėkštėje.
    Gal keli žmonės ir nusijuokė, tačiau nieko linksmo tame nebuvo. Bent jau Haris jokios humoro gaidos nepastebėjo. Jam vėl reikėjo įsivaizduoti ir paversti tą momentą juokingu; iš tiesų filosofiškai paironizuoti pavyko. Įsivaizduokite: šventės dalyviai maistą atsiveža patys, tačiau tai tėra įvairūs užkandžiai (gėrimai, traškučiai, saldainiai). Niekas apie jokį karštą maistą nė nedrįsta pagalvoti. Tačiau istorijoje iškyla veikėjas, kuris šiai idėjai nepritaria ir nusprendžia pasipriešinti. Taigi, visi graužia traškučius, užsigeria tuo, ką randa, o mūsų karališkos linijos įpėdinis vienas valgo garuojančią vakarienę. Visi stebi, visi ploja šiai iškiliai asmenybei, kuri nesilaiko traškučių ir spraito susitarimo. Ir kas būtų buvę, jei jis nebūtų visiems išdidžiai pranešęs: „Vakarienė“?
    Taip mąstė Haris, stebėdamas keistas šypsenas žmonių, tiesiog negalinčių nesišypsoti šiuo absurdišku momentu. Be abejo, visa tai perdėta. Tai nebuvo nuoširdžios mūsų fantasto mintys. Viso labo tai ne kas kitas, kaip bandymas suteikti vienam momentui neįprastą ir unikalų skonį.
    Po to mūsų sielos kritikui teko šiek tiek nusivilti, nes beveik neliko kalbančių žmonių, visi įsitraukė į šokius. O Haris nešoko. Tikriausiai neklystumėte manydami, kad mūsų fantastas ir šokančių jaunuolių vaizdą apraizgė bent kokiais įdomumo  suteikiančiais kontekstais ar sukurtomis istorijomis. Deja, šis vaizdas, matomas ne pirmą kartą, jam jau buvo atsibodęs.
    Maždaug po pusvalandžio šokėjai – trankios muzikos kontroliuojamos teatro lėlės – aprimo ir pradėjo pašnekesių grupelių būrimo ritualus. Haris tai labai lengvai pastebėjo ir nieko nelaukdamas prisistatė prie keleto nepažįstamų žmonių. Dabar aš per jo petį stebėjau penkis žmones: kalbųjį draugą, atvykusį kartu į vilą, ir keturis muzikantus, pasirodžiusius kasmetinėje šventėje. Jie buvo įdomūs žmonės. Unikalūs. Hariui nebebuvo ko laukti, tiesa?
    - Neblogai, tikrai neblogai pasirodėte šiandien, - linksmu tonu pradėjo kalbinti jis.
    - Na, nereikia, - droviai atsakė bosistas. – Mes tik apšildėme sceną, nieko daugiau.
    - O ką, juk tai yra ne mažiau puiku! Dar šiek tiek laiko ir iš užkulisių galėsite klausytis, kaip kitos grupės apšildo publiką jums.
    - Taigi, reikia laiko... viskam reikia laiko. O kai laikas išseks, tada paliksim tik žiūrovais salėje su keliais prisiminimais, - su liūdna šypsena bosistas pasakė žodžius, panašu, apgalvotus ne vieną kartą. – Jis visada pasibaigia ir suteka į vieną krūvą, ant kurios pilame kapo žemes.
    - Hm... – į pokalbį pradėjo terptis Hario draugas, stovėjęs šalia. – Juk jūs dar tik vienuoliktokai! Turite visą laiką pasaulyje, kurio galite užsinorėti.
    - Ha, neklausykite jo, jis taip visą laiką, - būgnininkas uždėjo ranką ant bosisto peties. Stengėsi pakelti nuotaiką. – Pesimistas.
    - Joks aš pesimistas, tiesą kalbu. Ir tu pats žinai. Žinai, kad mums lemta užgesti.
    - Ai, nekalbėk taip.
    Po būgnininko žodžių kuriam laikui įsigalėjo tyla. Haris su pasimėgavimu stebėjo šią filosofiškai nedarnią grupę, o jo draugas keistai šypsojosi.
    - Harmonija amžina, o klausydamasis jūsų pasirodymo ir pats į ją įsiliejau. Pesimiste, bent jau nemeluok sakydamas, kad pats to nejunti. Suprantate, muzikoje laikas nėra svarbus, iš tiesų muzikos ir viso meno tikslas yra priversti žmogų tą laiką pamiršti. Daina gali trukti vos akimirką, kurioje gali atrasti plačią amžinybę, - bandžiau pateikti poetiškas mintis, kurios ne tik pralinksmintų bosistą, bet ir įtrauktų kitus muzikantus. Juk bent vienas jų privalėjo mąstyti taip, kaip aš kalbėjau.
    - Gal aš, - nesulaukęs kitų reakcijos pradėjo atsakinėti bosistas, - ir esu pesimistas, bet tu tai tikras poetas. Jei nebijočiau įžeisti, pasakyčiau, - nusišypsojo, - kad esi beveik kažkokios pozityvios idėjos fanatikas.
    - O taip, jis savo idėjomis įsitikinęs ir jų laikosi labai stipriai, - Hariui šyptelėjo jo gerasis draugas. – Ir patikėkit, kartais tomis idėjomis Haris bijo pasidalinti net su manimi. Bijo, kad jas kažkaip sudrumsiu, - pagaliau nusijuokė ir iki šiol tylėję muzikantai, po truputį pradedantys suprasti mūsų pokalbio prasmę.
    - Prisipažinsiu, kalbi tiesą. Bet tai visiškai natūralu ir įprasta, ar ne? Pavyzdžiui, ar pamenate, koks gražus rytas aušo aną dieną? Taip, jis buvo tiesiog pasakiškas: saulė šildė tiksliai tiek, kad kūnas dar nedreba, tačiau arbatos puodelis vis tiek nudžiugina, o niekur neskubėdamos snaigės žybčiojo miške tarp baltų medžių pirštų ir lygumose virš ežerėlio, - akimirkai Haris užsisvajojo, o aš pats vos atsilaikiau nepajutęs jam simpatijos. – Taigi, tą rytą visa mano šeima buvo namuose ir visi bendravome kaip tik įmanoma šilčiau. Tačiau jiems pasivaikščioti nepasiūliau. Suprantate, juk visi kartais pajaučiame tokį nekaltą savanaudiškumą... kai tiesiog tobulu rytu ar vakaru nenorime dalintis su kitais. Mes tarsi bijome, kad tas tobulumas pabėgs. Kas žino, jei būčiau ėjęs ne vienas, gal būčiau nušalęs ausis arba nedraugiški debesys užstotų saulės spindulius, nuo kurių taip margėjo snaigės.
    - Tiksliai pasakei, - atgal į pokalbio tėkmę sugrįžo jau kartą prakalbęs būgnininkas. Tas, linksmesnis. – Bet muzikos harmonijos vienam sau pasilikti negali. Ji prasideda visų pirma tarp muzikanto ir jo instrumento. Tada kažkokiais paslaptingais ryšiais vienas muzikanto ir jo įrankio junginys susikalba su kita porele. Šis procesas nutinka žaibiškai, suskambus pirmajam taktui. Bematant visa grupė, - čia jis padarė trumpą pauzę, leisdamas suprasti, kad kalba apie visus keturis menininkus, - jau groja vienu ritmu, vienoje dieviškoje harmonijoje. Šie nuostabūs garsai pasiekia klausytoją, sėdintį ar stovintį prie scenos, lėtai užvaldo jo galūnes, pradeda dilginti rankų pirštus, kilnoti pėdas ir linksinti galvą. Štai, kas yra muzika! – dabar jo balse girdėjosi triumfas, girdimas karvedžių balsuose, kurie drąsiai armijos lydimi pasitinka priešininkus.
    - Nuostabu. Taigi jūs – muzikantai-filosofai, - nudžiugo mūsų poetiškas filosofas, visą laiką telaukęs tokių minčių.
    Tada į grupelę prisijungė dar vienas vaikinukas. Tačiau jis su visais nekalbėjo. Jam tereikėjo Hario, bet ateivis to pasakyti nemokėjo. Tačiau įžvalgusis sielos kritikas viską suprato ir dar kiek pasišnekučiavęs su muzikantais juos išmainė į šį nuliūdusį žmogelį.
    - Taip, matau, kad nori kažką pasakyti? – nusekiau jiems iš paskos kiek tolėliau ir vėl pradėjau klausytis naujo pokalbio, kurį pradėjo Haris.
    - Ne, nenoriu. Maniau, pavaišinsiu cigarete.
    - Ačiū.
    Jie abudu užsirūkė. Dabar Haris jautėsi nuostabiai: jis tenkinosi lengvu apsvaigimu nuo karšto vyno, kurio priragavo į valias, ir mėgavosi cigaretės dūmu, lėtai kamuoliais kylančiu terasos lubų link. O ir filosofas, gyvenantis jo viduje, buvo labai patenkintas pokalbiu su muzikantais. Įpusėjus cigaretę Haris pabandė pašnekinti savo nuliūdusį draugą.
    - Kažką gėrei?
    - Ne. Nemanau, kad gersiu.
    - O mėgsti gerti? – Hariui tyla jau buvo kiek pabodusi, todėl jis toliau, nors ir banaliais klausimais, kalbino savo klasioką.
    - Mėgstu. O gal ir ne. Nebežinau. Mėgstu gerti tada, kai geriu, o kai negeriu – nemėgstu. – jis, matyt, pagalvojo apie kažką juokingo, nes nusišypsojo. – O rūkyti mėgstu tada, kai nerūkau, nes rūkydamas jaučiuosi nemaloniai. Ir tas nemalonumas mane kažkaip tenkina. Painu.
    - Ne ne, aš tave suprantu. Nors man visiškai priešingai: mėgstu gerti, kai negeriu ir neapkenčiu rūkymo tol, kol nepatraukiu dūmo.
    „Jis tikrai nori kažką man pasakyti. Gal tik pats to dar nežino. “ – mąstė Haris. Abudu toliau rūkėme, tačiau su kiekvienu žemėn nukritusiu pelenų gabaliuku, mūsų pokalbis artėjo į pabaigą. Ir man, ir Hariui, ir jo klasiokui darėsi šalta.
    - Tada mes visai panašūs, - padarė išvadą draugas.
    - Taip, visai panašūs.
    - Žinai, aš išgėręs būnu linksmas. Retas kuris mūsų amžiaus veikėjas išgėręs būna linksmas. Jie visi stengiasi būti juokingais.
    - Puiki įžvalga, - Haris suprato, kad būtent ši mintis neramino jo draugą. Ji privalėjo būti išsakyta. – O kuo šios sąvokos skiriasi?
    - Na, pavyzdžiui, aš šoku, šnekučiuojuosi su kitais ir mano vakaro tikslas būna suteikti sau malonumą, kurį atrandu savyje. O to juokingo klouno tikslas - bet kokia kaina prajuokinti kitus. Jam belieka sumokėti už tokias paslaugas. Pameni, kai jis, - parodė į tamsių plaukų vaikinuką, - visiems pranešė, kad valgys kažkokią apgailėtiną vakarienę? Taip, dar neišgėręs jis stengėsi būti juokingas.
    - Matau, tu supranti, - susižavėjimas pagavo Harį.
    - Taip. Ir tu supranti. Todėl ir vaišinu cigarete. Tokie kaip mes turime laikytis išvien.
    - Turime, - Haris pajuto, kad tabako nebeliko. – Bet ir cigaretė surūksta.
    - Tiesa, - nusišypsojo nelaimėlis. – Ir laikas pasibaigs. „Jis visada pasibaigia ir suteka į vieną krūvą, ant kurios pilame kapo žemes. “ Visai neblogai Pesimistas pasakė.
------
    Tai šitaip aš aprašiau savo vakarą viloje. Jei dar nesupratote, prisipažinsiu, kad aš esu Haris. Man patinka apie save mąstyti trečiuoju asmeniu. Tik tada galiu jaustis laisvas. Ak, ir kaip puikiai aš tave pažįstu, Hari, žinau viską, ko trokšti ir ko bijai, kas patinka ir ko neapkenti! Deja, tą vakarą daugiau nebenutiko nieko neįprasto, todėl savo pasakojimą užbaigiau pokalbiu su liūdnuoju klasioku. Vėliau dar kartą kartu perrūkėm, tačiau nieko panašaus nebepajutome. Aišku, dar liko nepapasakota meilės istorija. Labai trumpai: mano draugė išgėrė šiek tiek per daug ir aš nenorėjau jos tokios prisiminti. Kas dar? Pabendravau su įdomiais žmonėmis, tačiau po pokalbio su klasioku muzikantų neberadau. Jie išvažiavo. Galiausiai visi išvažiavo. Namo grįžau maždaug pusė trijų.