Iš neapčiuopiamybės eilėraščių

(4)

Įsivyraujant pokalbyje pirmiesiems tylos konvulsijų
akimirksniams, dar kol kas tik beženkliams,
juk slėpti lyg nusikaltęs nepulsi jų,
kviesk – bet ribų neperženk, lems

tai ir tik tai kokią – muziką į pagalbą.
Ji užkaišys nejaukumo spragas,
ji, tegul būtent ji, tada kalba,
kol įtampa priges, nes išsigąs.

Tada atsivers langai girdėjime.
Girdėjimo užuolaidos liūdės.
Girdėjimas jaus, kaip muzika jį nugirdė. Jame
nebetilps noras išbėgt pasitikt  liūties.

Jis, tas pokalbis, aš pats ir esu. Taip. Su
savimi, kartais toli už savęs.
Kartais taip toli, jog žodžiams tamsu
ir jie žino, kad niekas neparsives.