Taip it kaskart nakčia

Tūkstančiai snaigių pabiro į apgamus

Žemės takais atsiliepdamos tyliai

Jos tarsi pūkas pirmažiedžiais numetė

Savuosius apdarus baltom drobulėm

Vaikštomu vėju, kur lapai į paberžius

Glosto, it būtų rankomis Tavo

Visas po truputį audeklas nuogumos

Virsmu pabalo ir godumom šypsosi

O kur upeliai tik, tarsi žydėjimais

Pildosi pėdos mažais kauburėliais

Susiekti tarpuose aprangų tiltai

Visą pasipuošė žiemos rūbu

Taip it kaskart nakčia gamtumos keičiasi

Snaigės pabirusios pievų kvapais

Tyliai plevenantys žodžiai įliečia

Sakinius kūnu užrašomus vėl

© Sigitas Orantas-Sausis

2021. 12. 21.

22'17