Iš neapčiuopiamybės eilėraščių

(2)

Tikimybė nedidelė, bet visai įmanoma –
ko tik neatsitinka atsitiktinai –                                       
vyksta žiema, nuoma
šilumai ta pati. Renkiesi didelę. O neketinai.             

Nors ir nereikia tiek. Net ir tokios tikros jos.
Bet galima ką nors kviestis ir dalintis. 
Rámios pasijos, týlios erozijos,
lėtos valandos, atsargios naktų slinktys.

Oras nevirpa nuo jame                                                 
prasilenkiančių pasisveikinimų: labas, ei, sveiki.
Tada sakai sau – nieko naujo, eime
ore paskleisti dar lengvesnių iki.

Po kažkiek laiko toje vietoje
erdvei atrodo, kad be išimties geriausi visi
amfiteatrai tokią dėvėtų ją
tragedijų metu. Nes idealiai vėsi.