nemiga

šianakt miegas saldus išsibėgo
raudonais obuoliais ant sniego
o rašiklis įsmigo lapą
pilnatis net užgniaužė kvapą

krito raidės sonetais į jūrą
šiltu saulės šypsniu pro ažūrą
į dausas baltos gulbės pakilo
o griaustinis širdyje nenutilo

pastačiau sau pavasario rūmus
nakvišas čia kviečiau ir bastūnus
išlaikydamas nemigos tąsą
pabalnojau eikliausia pegasą

pribarsčiau daug lelijų į upę
sulanksčiau laiko draskoma burę
susirasti bandžiau ne caraitę
o tik paprasta kaimo mergaitę

ir su ja savo džiaugsmą gaivinti
gėlėmis ilgus plaukus jai pinti
vogt alsavimą lūpom ir Vienoj
šokti valsą žvaigždžių mėnesienoj

ir jos rankos mane apkabino
gražios akys giliai paskandino
nepamiršiu jų būdamas aklas
gaila gaila tai buvo tik sapnas