Tylų rūšiavimas

Na, pavyzdžiui, tyla štai ši:                                                   
vidutiniško švelnumo, beveik nematomas pūkas,
patogi nuo užsilikusio kokiame nors atminties plyšy
blizgio nušluostyti dulkei, blizgutis bukas.

O šita tyla – susikaupimo. Ir ji
jau visai kitokia, jos masės
ir skaidrumo santykis toks, jog seiles ryji,
bet burna džiūsta. Ši tyla ketinimų laukiamasis.

Imkime kitą. Puikiai tinkanti
su skausmu derėtis. Iš pažiūros
viskam prieštaraujanti, svyranti link anti
ir kontra, tokia, kurioje vargu ar kas bežėruos.

Pasimėgaukite – keletas tylų, nedidelės, bet antikvarinės.
Jokių įtampų, viskas iš pauzių tikslių lyg dozės –
meistras į auksą įjungė varį, nes
gražiau, ne per daug ir tegul sau kartosis,

na o šita – nieko ypatingo, prieš audrą ji,
kartais apgauna ir tada praeitys tęsiasi,
kada, kada jau?, tuoj? – nekantrauji,
nuo nekantrumo visos tylos ekstazėse...

ir pagaliau štai ši. Tyla išskirtinė. Ji
ta, kuri iš pagarbos. Lyg paimta iš skliaũtų.
Nakties upė ir jokių žingsnių krantinėje.
Kad atspindžiai lengviau keliautų.

Tai tiek. Neparodžiau tylų nejaukių.
Toli nugrūstos.
Kartais tiesiog imu ir sujaukiu
visas jas. Periodai susižvalgo rūstūs.