metamorfozės

Vakar viskas reiškė visišką nieką. Su
priedais ir atributais. Absoliutų.
Tačiau tai buvo vakar. Giliai nekasu,
bet šiandien švenčiu juos. Reikia saliutų.

Šiandien menkniekiai kitokie. Jie           
tiesiog atsitiesė ir atsisuko,
rodydami tikruosius veidus, atsitokėję
po miego... žiemos... barsuko...

Po miego savo didžiųjų prasmių –
akmens mažojo, skirto vežimui versti,
kibiro, kuriuo jūrą semiu,
tylos, pavaduojančios tvarstį,

tikrieji veidai savo profilius metė.
Ieškojo ką dar mesti. Labai
stengėsi, bet aplink matė tą patį –
karalystė veidrodžių, kuriuose stabai.