Pokalbiai su žvaigžde

Į mano rankas krito žvaigždė.
Ilgaplaukė -
žaliai šviečianti.
Dabar tik prisimenu,
kokiu greičiu tekėjo mano kraujas.
Buvau apžavėtas:
jos grožio, jos šviesos.
Ji, lyg mažas paukštelis,
spurdėjo delnuose,
šildė ir suokė vylingas melodijas.
Buvo čia pat
ir nepasiekiamai toli.
Sunku buvo patikėti,
jog skirta man.
Patikėjau!
Nors mano rankos,
buvo dar per silpnos ją išlaikyti.
Patikėjau?
Gal ne?
Per daug ji, man tada,
tobula atrodė.
O gal tai buvo visai ne žvaigždė?
Nežinau.
ji išskrido,
į savo vienišą orbitą,
pavasarį,
liūdnai lyg gervė,
lyg vėlyvą rudenį, klykdama.
Kartais,
mes dar pasimatome šio gyvenimo kosmose,
prasilenkdami.
– Aš prisimenu, sapnuoju tave!
Tie kiti nesupranta,
pavydi mano spindėjimo.
Jie taip nemoka žavėtis manimi,
– sušnabžda tyliai ir liūdnai.
Kažin?..
Gal tai vylingos melodijos?
Gal ir žvaigždės meluoja?
Ypač kai jos ilgaplaukės, žaliaakės.