Lapkričio prieblanda yra lėtumas
kažkoks fatališkas.., na gerai, gerai – likimiškas.
Ir spalvos tartum gyvena lietum. Mus
visur pasitinka tykanti drėgmė. Joje ir lieki. Miškas
jau pasiruošęs. Tylos prikaupęs, mes ją
renkame, tose vietose, kur būdavo grybai.
Mintys atitinkamai mieguistos, bendroje masėje
nepraranda pagarbos viena kitos ribai
ir neperžengia. Ypač linijų raudonųjų.
Sapnuose paskui vis tiek peržengia. Nejaugi
tai pakaltinama? Žinoma, yra visokių dienų. Jų
būna ir nepraeinančių... tokios amžinai jau įaugę...
Ir vis tik lapkričio prieblandos – nuostabi
terpė. Jos minkštos matymui. Galvojimui švarios.
Mes tiesiog mėgaujamės akimirka ir visata. Abi
Opera Aperta arijos.