Lapkričio prieblanda yra šviesos pastangos –
jai pavargus, išsikvėpus, galima sakyt, suglebus –
mesti šešėlį. Šviesai gęstant guos
vien tai, kad joje visai normaliai skamba „labas“.
Ne šviesa, o šviesos išspaudos, tirščiai.
Žiūri ir jauti, kad erdvė apsunkus, šiurkštoka,
kontūrams blogi laikai, ir iš čia
abejonės, pavyzdžiui – matai stulpą ar flagštoką.
Vaikštai krantine. Girtas laivas tempia aklą valtį.
Krantai klampūs, apžėlę, prieplaukos
retos, praeivių GPSai beveik baigti suvelti,
aureolės paslėptos po kepure plaukuos.
Drėgmė, vėjo šuorai ir vėsa į aprašą
neįtraukti. Prieblandai neturi jie įtakos.
Taip, šviesa iš tikrųjų kažkaip raiša.
Vakaras nekonfliktiškas. Ir tikėkimės rytą taikos.